post-Hegelian Philosophy Research Articles

Tiesos problema „kritinėje“ istorijos filosofijoje

Straipsnyje analizuojama tiesos problema kritinėje istorijos filosofijoje. Aprašomas istorinio mąstymo suklestėjimas Europoje. Istorinė prasmė tapo vienu iš specifinių Vakarų mentaliteto bruožų. Teigiama, kad istorizmo viešpatavimas Europos kultūroje yra pavojingas reiškinys: nuosekliai plėtojamas istorizmas neišvengiamai baigiasi istoriniu reliatyvizmu, kurio bruožai (subjektyvizmas ir skepticizmas) perauga į kultūrinį nihilizmą. Dabartinėje istorijos filosofijoje nepritaikomas klasikinis tiesos apibrėžimas. Religinis požiūris į istoriją numato apriorinį jos tiesos ir prasmės pažinimą. Šiuolaikinė istorijos filosofija balansuoja tarp mokslinio ir teologinio istorijos aiškinimo. Kritinė istorijos filosofija išlaiko negatyvią istorijos mokslo nuostatą klasikinės istorijos filosofijos atžvilgiu ir papildo ją metodologine paties istorijos mokslo kritika. Šios filosofijos požiūriu, tiesa nėra objektyvi ir visuotinė. Galutinė istorijos tiesa nepasiekiama žmogui, jos paieškos yra begalinis procesas, kuriame kuriamos vis naujos istorijos prasmės. Istorijos paslaptis yra neišsprendžiama žmogaus egzistencinė antinomija.

Būties problema G. Hegelio ir S. Kjerkegoro filosofijoje

Straipsnis skirtas būties sąvokos interpretacijų klasikinėje vokiečių (ypač G. Hegelio) filosofijoje ir pohėgelinėje (K. Marxo ir S. Kierkegaardo) filosofijoje lyginamajai analizei. Teigiama, kad G. Hegelis užbaigia Vakarų filosofijos tradiciją, kurioje vyravo idėja apie būties ir mąstymo tapatybę, todėl būtis ištirpo pažinimo struktūrose ir prarado savo ontologinį reikšmingumą tapdama loginės visumos dalimi. K. Marxas ir F. Engelsas pateikė radikaliai naują būties sąvokos interpretaciją: būtis marksistinėje filosofijoje yra materiali tikrovė, susieta su praktiškai veikiančia ir socialiai determinuota žmogiškąja egzistencija. Būtis nesutampa su mąstymu, būties problema negali būti sprendžiama vien abstrakčiuoju mąstymu. Tradicinei būties sąvokai oponavo ir danų religinis mąstytojas S. Kierkegaardas. Atmesdamas būties ir mąstymo tapatybę, jis iracionalistiškai interpretavo būties problemą: būtis yra ne tai, ką mes mąstome, bet tai, kuo ir kaip egzistuoja konkretus individas. Tikroji žmogaus būtis yra individualiai dvasiškas atvirumas Dievui – religinė egzistencija.