Abstract
Straipsnis skirtas būties sąvokos interpretacijų klasikinėje vokiečių (ypač G. Hegelio) filosofijoje ir pohėgelinėje (K. Marxo ir S. Kierkegaardo) filosofijoje lyginamajai analizei. Teigiama, kad G. Hegelis užbaigia Vakarų filosofijos tradiciją, kurioje vyravo idėja apie būties ir mąstymo tapatybę, todėl būtis ištirpo pažinimo struktūrose ir prarado savo ontologinį reikšmingumą tapdama loginės visumos dalimi. K. Marxas ir F. Engelsas pateikė radikaliai naują būties sąvokos interpretaciją: būtis marksistinėje filosofijoje yra materiali tikrovė, susieta su praktiškai veikiančia ir socialiai determinuota žmogiškąja egzistencija. Būtis nesutampa su mąstymu, būties problema negali būti sprendžiama vien abstrakčiuoju mąstymu. Tradicinei būties sąvokai oponavo ir danų religinis mąstytojas S. Kierkegaardas. Atmesdamas būties ir mąstymo tapatybę, jis iracionalistiškai interpretavo būties problemą: būtis yra ne tai, ką mes mąstome, bet tai, kuo ir kaip egzistuoja konkretus individas. Tikroji žmogaus būtis yra individualiai dvasiškas atvirumas Dievui – religinė egzistencija.
Highlights
Pagrindinė elėjiečių mintis, tapusi antikinės, o vėliau, krikščionybės modifikuota, ir Vakarų Europos filosofijos pamatu, buvo mintis apie mąstymo ir būties tapatybę
Mąstymas ir būtis buvo sutapatinti, teleologiškai sutikrovinus mintį ir nutikrovinus būtį: pastaroji laikyta realia tiek, kiek ji buvo mąstoma būtis, arba mąstymobūtis
Markso atvėrė žmogui žmogaus pasaulį, apnuogino susvetimėjusio anonimo sergančią sielą, tačiau, pajutęs ligos simptomus, nesuprato jos socialinių ekonominių priežasčių, kurias atskleidė socialistinės revoliucijos teorijos kūrėjai
Summary
Kalbant apie vokiečių klasikinę filosofiją, pirmas įspūdis ir betar piška intuicija išplėšia iš Vakarų Europos kultūros fenomenų gausos ramius ir harmoningus, tarsi graikų skulptūros, filosofinius monolitus didžiąsias racionalistinės filosofijos sistemas, simbolizuojančias visiems laikams pasiektą heraklitiškojo Logo pergalę prieš pirmapradį pasaulio chaosą. Tačiau sugretinę šį tylų sutramdytojo Ratio vaizdinį su epocha, kurioje gyveno ir kūrė vokiečių idealistinės filosofijos klasikai, mato me, jog pirmojo įspūdžio ramybė yra apgaulinga, nes epochą, pagimdžiusią šias filosofines sistemas, vargu ar galima apibūdinti kokia nors. Prancūzų buržuazinė revoliucija yra lūžis Vakarų Europos ekonominia me bei politiniame gyvenime, o vokiečių filosofija tarsi atskiria dvi Europos filosofinės minties raidos epochas. Hegelio pasaulėžiūroje - vokiečių filosofas už baigia dvigubą filosofinės minties (antikinio panracionalizmo ir krikš čioniškojo panspiritualizmo) tradiciją.
Sign-in/Register to view highlights & summary Sign-in/Register to access full text options 
Free) 
Talk to us
Join us for a 30 min session where you can share your feedback and ask us any queries you have
Schedule a call
