Straipsnyje aptariamos lošimų teorijos svarbiausios sąvokos – nulinės sumos lošimas, dviejų lošėjų nenulinės sumos lošimas, paprastoji ir kartojama kalinio dilema, Pareto optimumas, von Neumanno minimakso teorema, evoliuciškai stabili strategija. Lošimų teorija apibrėžiama kaip konflikto, konkurencijos bei bendradarbiavimo situacijų (lošimų) loginė analizė. Dviejų lošėjų nenulinės sumos situacijoje pagrindinė iškylanti problema yra atsiradimas pusiausvyrų, kurios nepavaldžios Pareto optimumui. Gryniausia tokios dilemos forma yra kalinio dilema, konflikto tarp individualaus ir kolektyvinio racionalumo kvintesencija ir žmogiškąją elgseną persmelkiantis bendravimo įvaizdis. Von Neumanno minimakso teorema teigia, kad lošėjai turėtų pasirinkti savo optimalias grynas arba mišrias strategijas ir šitaip gauti lošimo vertę (skaičių v). Lošimų teorija randa atsakymus bent jau paprastiems lošimams ir supaprastina jais aprašomus pasaulio įvykius, pašalina dubliavimą, abipusiai nenaudingas strategijas, laikydamasi nuostatos, kad sprendimas iš principo gali būti surastas.