Kaunas Clinics Research Articles

OP-480 - Clinical Outcome of Heart Transplant Recipients: Single Center Experience in Kaunas Clinics, Lithuania

Purpose: To review the clinical outcomes of heart transplantations (HTx) performed in Kaunas clinics starting from 2001 until 2017 July.

Artifacts in magnetic resonance imaging: how it can really affect diagnostic image quality and confuse clinical diagnosis?

Different kinds of artifacts can occur during a magnetic resonance imaging (MRI) scans due to hardware or software related problems, human physiologic phenomenon or physical restrictions. Some of them can seriously affecting diagnostic image quality, while others may simulate or be confused with different pathology. On another word artifact as an artificial feature appearing in an image that is not present in the original investigative object. It is important to recognize these artifacts according to a basic understanding of their origin, especially those mimicking pathology, as they can lead to incorrect diagnosis and cause serious after-effects on patient’s health and outcomes. We presented an overview of the most common MRI artifacts and methods to fix or rectify them. We also provide the original artifacts images and statistics from the Lithuanian University of Health Sciences Kaunas Clinical Hospital, Dept of Radiology, mainly obtained from image databases and some images from data base of other Lithuanian hospitals.

Epidemiologic comparative burn analysis in LUHS Hospital Kaunas Clinics during 2003–2005 vs. 2013–2015

Background and objectives Burns are one of the most severe traumas, which traumatism has been changing over the past decades, globally and nationally. In LUHS hospital Kaunas Clinics, a study which analyses latest tendencies in burn epidemiology has not been conducted. Since 1972 LUHS Hospital Burns Center has been a national severe burns treatment center, thus our study data well represents national burns statistics. Our study aim was to analyze and compare data about burned patients who were admitted to Plastic and Reconstructive Surgery and Burns Department in LUHS Hospital Kaunas Clinics during two periods: 2003–2005 and 2013–2015. Methods This was a retrospective study. Patients from two comparison groups: treated in 2003–2005 and during 2013–2015 were divided according to age, gender, burn etiology, depth, degree, localization, hospitalization stay, surgery time (early surgery <7 days post burn/ delayed surgery >7 days post-burn). Overall data from 757 burn patients admitted during both periods were collected and analyzed. Results Statistically significantly more men suffered from burn injuries during the both periods (66.3% men, 33,7 % women). A statistically significant correlation between burn mechanism and gender was found: men are more likely to be burned by flame, women by scald. The most common burn localizations were arm, legs and head/neck/face regions. During the second period statistically significantly less arm, stomach/waist and leg region burns occurred. Flame was the most common burn cause in both periods. Hospital stay during the second period was statistically significantly shorter (26 days vs. 24 days). Deep burn number statistically significantly decreased from 79.5% to 49.3%. When comparing burn surgery tactics more early burn necrectomies (135 vs. 165) were performed sooner after the trauma (10 vs. 8 days) in 2013–2015. Conclusions Our study results match worldwide burns epidemiologic and treatment tendencies: less deep burns occur (79.5% during first period, 49.3% during the second period, p<0.05), hospital stay is getting shorter (26 days during first period and 24 days during the second, p<0.05). During 2013–2015, more early burn surgeries were performed (135 surgeries during first period vs. 165 during the second, p<0.05), which matches the worldwide burns treatment guideline. Epidemiological data from our study could help understand changes in burn injuries and to improve burn prevention strategies.

Epidemiologinė lyginamoji LSMU ligoninėje Kauno klinikose gydytų nudegimų analizė: 2003–2005 m. vs. 2013–2015 m.

Tyrimo tikslas ir uždaviniaiNudegimai – viena iš sunkiausių traumų. Pastaraisiais dešimtmečiais nudegimų traumatizmas keičiasi tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninėje Kauno klinikose (LSMUL KK) iki šiol nebuvo atliktas tyrimas, kuris nagrinėtų naujausius nudegimų epidemiologinius duomenis ir pokyčius. Nuo 1972 m. LSMU KK Nudegimų centras yra pagrindinis nudegimų gydymo padalinys Lietuvoje ir vienintelis centras, kuriame gydomi suaugusiųjų dideli nudegimai, todėl gydomų pacientų grupė gerai reprezentuoja situaciją šalyje. Mūsų tyrimo tikslas buvo ištirti ir palyginti nudegusių pacientų, gydytų LSMUL KK 2003–2005 m. ir 2013–2015 m., demografinius duomenis, nustatyti traumatizmo ir gydymo pokyčius.MetodaiAtlikta retrospektyvioji analizė. Surinkti duomenys suskirstyti į dvi grupes: 1 grupė apima nudegimus, įvykusius 2003–2005 m., 2 grupė – 2013–2015 metais. Asmenys suskirstyti pagal amžių, lytį, nudegimo etiologiją, gylį, laipsnį, lokalizaciją, hospitalizacijos trukmę, operacijos laiką: ankstyva operacija (≤7 d. po nudegimo) ir vėlyva operacija (>7 d. po nudegimo).Tyrimo rezultataiIš viso išanalizuoti 757 nudegę pacientai. Nustatyta, kad statistiškai reikšmingai dažniau nudegimus patiria vidutinio amžiaus vyrai (66,3 % vyrų, 33,7 % moterų). Rasta statistiškai reikšminga priklausomybė tarp lyties ir nudegimo mechanizmo: vyrai dažniau nusidegina liepsna, o moterys – karštu vandeniu. Dažniausios nudegimų lokalizacijų grupės: rankos, kojos ir galva, kaklas ir veidas, dažniausia etiologija – liepsna. Statistiškai reikšmingai sutrumpėjo nudegusio paciento hospitalizacijos trukmė (nuo 26 iki 24 dienų), sumažėjo gilių nudegimų (nuo 79,5 % iki 49,3 %). Lyginant operacinę taktiką abiem laikotarpiais, 2013–2015 m. statistiškai reikšmingai daugiau atlikta ankstyvųjų nekrektomijų ir operacijos laikas po nudegimo sutrumpėjo (nuo 10 iki 8 dienų).IšvadosMūsų tyrimo rezultatai sutampa su pasaulinėmis nudegimų epidemiologinėmis ir gydymo tendencijomis: gilių nudegimų mažėja (79,5 % pirmuoju laikotarpiu ir 49,3 % antruoju laikotarpiu), hospitalizacijos laikas trumpėja (nuo 26 iki 24 dienų). Antruoju laikotarpiu išryškėjo operacinė taktika atlikti ankstesnes nudegimo operacijas (44,9 % visų atliktų operacijų pirmuoju ir 60,4 % antruoju laikotarpiu, p<0,05), kuri sutampa su pasaulinėmis nudegimų gydymo gairėmis. Epidemiologiniai tyrimo duomenys gali padėti atskleisti nudegimo traumos pokyčius ir sudaryti tikslesnes nudegimų prevencijos programas.

MEDICININĮ IŠSILAVINIMĄ TURINČIŲ IR NETURINČIŲ PACIENTŲ MITYBOS ĮPROČIAI

Darbo tikslas. Įvertinti pacientų, besikreipiančių į Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų Šeimos medicinos kliniką, mitybos įpročius bei palyginti juos tarp medicininį išsilavinimą turinčių ir neturinčiųjų. Tiriamųjų kontingentas ir tyrimo metodai. Tyrimas atliktas 2016 m. Anoniminės anketos apklausos būdu apklausta atsitiktinai parinktų, vyresnių nei 18 metų 315 pacientų (221 moterys ir 94 vyrai), besikreipiančių į Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų Šeimos medicinos kliniką. Tyrimui atrinkti pacientai suskirstyti į 2 amžiaus grupes (18-30 m. ir 31-78 m.) bei į grupes pagal medicininį išsilavinimą: medicininį išsilavinimą turintys (97 asmenys) ir medicininio išsilavinimo neturintys (218 asmenų). Tirti bei lyginti pagal medicininį išsilavinimą turinčių ir neturinčių pacientų mitybos įpročiai, fizinio aktyvumo, streso, alkoholio vartojimo bei rūkymo ypatumai.Duomenų statistinė analizė atlikta naudojant statistinių programų paketą (SPSS Version 24.0 for Windows). Skirtumas tarp grupių vertintas taikant χ2 testą. Skirtumas laikytas statistiškai reikšmingu, kai p<0,05.Rezultatai.Neturintys medicininio išsilavinimo asmenys riebią mėsą valgo dažniau (32,4 proc.) nei turintys medicininį išsilavinimą (8 proc.). Maisto nesūdo 40,4 proc. (18-30 m.), 56 proc. (31- 78 m.) turinčių medicininį išsilavinimą ir 18,8 proc. (18-30 m.), 18,2 proc. (31-78 m.) neturinčiųjų medicininio išsilavinimo. Daržoves kasdien vartoja 25,3 proc. (18-30 m.) ir 43,2 proc. (31-78 m.) respondentų. Išvados. Tiek tarp turinčių medicininį išsilavinimą, tiek neturinčiųjų žuvies, daržovių vartojimas yra nepakankamas, papildomai sūdomas maistas, dėl to suvartojama per daug druskos.

Clinical efficacy of main radiological diagnostic methods for odontogenic maxillary sinusitis.

The objective of the study was to compare the ability of dental, ENT and radiology specialists to identify the dental cause of maxillary sinusitis with conventional computed tomography, dental and panoramic radiographs. Out of 34 dental records from subjects treated at ENT and Oral and Maxillofacial Surgery Department, LUHS Kaunas Clinics, 22 females and 12 males with the diagnosis of odontogenic maxillary sinusitis, periapical (DPA), panoramic (DPR) and computed tomography (CT) images of posterior maxilla were selected for further studies. In total, 39 sinuses with an odontogenic and 37 sinuses with only rhinogenic cause (control group) were included in the study. Sinuses with mucosal thickening less than 3mm were excluded from the research. Each image was evaluated by 5 endodontologists, 5 oral surgeons, 6 general dentists, 6 otorhinolaryngologists and an experienced oral radiologist. DPR and DPA views were not evaluated by ENT specialists. The dental cause of maxillary sinusitis was marked according to the given scale. Intraclass correlation coefficient and ROC curve statistical analysis were performed. The best accuracy was observed when CT views were evaluated by experienced oral radiologist and oral surgeons: the AUC was 0.958 and 0.859, respectively. DPR views showed the best accuracy when evaluated by oral surgeons (0.763) and DPA-by endodontologists (0.736). The highest inter-rater agreement was observed between experienced oral radiologist and oral surgeons/otorhinolaryngologists (0.87/0.78) evaluating CT. Sensitivity and specificity of CT were 89.7 and 94.6%, DPR-68.2 and 77.3%, DPA-77.9 and 67%. Identification of dental cause of maxillary sinusitis sometimes is a challenge, which depends on radiological method and, more importantly, on evaluator's experience.

POOPERACINIO SKAUSMO VALDYMO INTRAVENINIAIS LORNOKSIKAMU IR ACETAMINOFENU PALYGINIMAS PO RADIKALIŲ PROSTATEKTOMIJŲ

Nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo yra skirti įvairaus tipo ir lokalizacijos skausmui malšinti. Gera pooperacinio skausmo kontrolė yra svarbi norint išvengti skausmo potencijuojamo paciento būklės pablogėjimo, pvz., tachikardijos, hipertenzijos, miokardo išemijos, alveolių ventiliacijos sumažėjimo, prasto žaizdų gijimo. Šiame tyrime lyginsime acetaminofeno ir lornoksikamo efektyvumą pooperaciniam skausmui malšinti. Darbo tikslas: įvertinti lornoksikamo analgezijos efektyvumo jėgą pooperaciniu laikotarpiu pacientams po radikalių prostatektomijų. Metodai. Įtraukti 35 pacientai, gydyti 2015-2016 metais LSMUL KK Urologijos skyriuje, kuriems atlikta radikali prostatektomija. Gavus raštišką sutikimą, atsitiktiniu būdu pacientams operacijos pabaigoje sušvirkščiami intraveninio lornoksikamo 8 mg arba acetaminofeno 1000mg. Pilvo skausmas vertinamas prieš operaciją, po operacijos praėjus 3, 6, 12 ir 24 valandoms. Rezultatai. Prieš operaciją pilvo skausmą lornoksikamo (L) grupėje jautė 1 (6,25 proc.) pacientas, o acetaminofeno (A) grupėje 1 (5,26 proc.) pacientas jautė rankos skausmą. Po operacijos praėjus 3 valandoms A grupėje 9 (47,37 proc.) pacientai skundėsi vidutinio stiprumo skausmu ir 3 (15,79 proc.) – stipriu skausmu. L grupėje po operacijos praėjus 3 valandoms 3 (18,75 proc.) pacientai jautė stiprų skausmą. Tarp A ir L vaistų po operacijos praėjus 3, 6, 12 ir 24 val. statistiškai reikšmingo skirtumo nebuvo (p=0,329; p=0,917; p=0,4; p=0,903, atitinkamai). Išvados. Intraveninis lornoksikamas ir acetaminofenas efektyviai malšina skausmą po radikalių prostatektomijų. Lornoksikamas i/v nuo skausmo toks pat efektyvus kaip paracetamolis i/v pacientams po radikalių prostatektomijų. Intraveninis lornoksikamas ir paracetamolis yra tinkami vartoti vidutinio stiprumo ir stipriam skausmui malšinti ankstyvuoju pooperaciniu laikotarpiu.

The Prevalence Of Acute Neuropathic Pain After Surgery In Hospital Of Lithuanian University Of Health Sciences Kaunas Clinics

Background. Acute neuropathic pain can be one of the post-surgical pain components, which is often under-recognized and complicated to treat. The prevalence of pain with neuropathic characteristics in general population is about 6 – 8%. Moreover, it might to progress and become as a persistent pain and cause a disability. This type of study has never been performed in Lithuania. Methods. Investigators conducted a survey, which consisted of the following visual and verbal analogue and Dolour Neuropathique 4 scales to identify pain intensity and neuropathic pain after surgery. Risk factors of neuropathic pain were evaluated with Hospital Anxiety and Depression scale, demographic characteristics and data, which represents possible risk factors. Results. The survey included 170 participants: 68 males (40%) and 102 females (60%). Average age of patients was 59.66 years (SD 15.9). During the first day after surgery 7.1% patients felt neuropathic pain, on the second day – 8.2%, and the third postoperative day – 7.6% of patients. A prevalence of neuropathic pain depends on gender and anxiety before surgery. Conclusion. A prevalence of acute neuropathic pain after surgery in Hospital of Lithuanian University of Health Sciences is 7 – 8%. The risk factors of neuropathic pain development are patient’s gender and anxiety before surgical procedure.

Vyresnių pacientų, pirmą kartą besikreipiančių į atminties sutrikimų kabinetą, kognityvinių funkcijų sutrikimų ypatumai

Įvadas. Pastaraisiais dešimtmečiais Lietuvoje nustatoma vis daugiau demencijos atvejų. Senstanti populiacija ir kraujagysliniai rizikos veiksniai gali būti susiję su šia tendencija, tačiau tikslus Alzheimerio ligos (AL) ir kraujagyslinės demencijos (KD) paplitimas tarp vyresnių pacientų nėra žinomas. Tyrimo tikslas. Įvertinti vyresnių pacientų, pirmą kartą besikreipiančių į Atminties sutrikimų kabinetą, kognityvinių funkcijų sutrikimų (KFS) ypatumus bei nustatyti sąsajas tarp KFS ir rizikos veiksnių, gretutinių ligų. Tyrimo metodika. Atliktas populiacinis retrospektyvinis kohortinis tyrimas, naudojant ambulatorinių kortelių duomenis. Į tyrimą įtraukti 60 m. ir vyresnio amžiaus 202 pacientai, kurie 2015 metais pirmą kartą kreipėsi į Atminties sutrikimų kabinetą, esantį VšĮ Kauno klinikinės ligoninės I konsultacinėje poliklinikoje. Duomenų analizei naudota Microsoft Excel 2010 ir SPSS 22.0 programos. Pasirinktas sta�- tistinio reikšmingumo lygmuo α=0,05. Kintamųjų skirtumai lyginant kelias tiriamųjų grupes ar ryšys tarp kintamųjų laikomi statistiškai reikšmingais, kai p<α (p<0,05). Duomenų analizėje naudoti chi-kvadratu, Student‘o t kriterijai, dispersinė analizė Anova, Spearmen‘o ir Kendall tau-b koreliacijos koeficientai, aprašomoji statistika. Tyrimo rezultatai. Išanalizuoti 202 pacientų (≥ 60 m. amžiaus) ambulatorinių kortelių duomenys. 82,7 proc. pacientų (n=167) buvo nustatyti KFS: 81,4 proc. (n=136) demencija, 18,6 proc. (n=31) lengvas kognityvinis sutrikimas (LKS). Demencijų pasis�- kirstymas pagal sunkumo formą: sunki 15,4 proc., vidutinio sunkumo 72,1 proc., lengva 12,5 proc. Dažniausiai nustatyta KD - 41,9 proc. (subkortikinė 64,9 proc. atvejų), antra pagal dažnį - mišri demencija, kuri diagnozuota 34,6 proc. atvejų, trečia – demencija sergant Alzheimerio liga, 15,4 proc. LKS sutrikimas buvo susijęs su menkesniu išsilavinimu (p<0,001), išemine širdies liga (IŠL) (p=0,030), hipertenzija (p=0,001). Demencija buvo susijusi su vyresniu amžiumi (p=0,001) ir menkesniu išsilavinimu (p<0,001). KD buvo susijusi su smegenų infarktais (p<0,001), IŠL (p=0,001), hipertenzija (p=0,01), lėtine išemine lakūnarine būkle (p<0,001), šlapimo nelaikymu (p=<0,001) ir griuvimais (p=0,001). Mišri demencija buvo susijusi su IŠL (p=0,026), hipertenzija (p=0,007), šlapimo nelaikymu (p<0,001). Išvados. Tarp pirmą kartą besikreipiančių pacientų į Atminties sutrikimų kabinetą KFS paplitimas siekė 82,7 proc. o dažniausiai nustatyta KD. Aukštas KD ir mišrios demencijos paplitimas buvo susijęs su kraujagysliniais rizikos veiksniais: smegenų infarktais, IŠL, hipertenzija, lėtine išemine lakūnine būkle. Ankstyvos bendruomeninės intervencijos, kontroliuojant kraujagyslinius rizikos veiksnius, atliekant atrankines kognityvinių sutrikimų patikras bei nukreipiant pacientus į specializuotus Atminties sutrikimų kabinetus turėtų tapti prioritetu KFS prevencijai pagyvenusių žmonių populiacijoje.

Association between vascular calcification assessed by simple radiography and non-fatal cardiovascular events in hemodialysis patients

BackgroundVascular calcification (VC) is one of the factors associated with cardiovascular mortality in hemodialysis (HD) patients. Recommendations concerning screening for VC differ. Possible ability to prevent and reversibility of VC are major subjects on debate whether screening for VC could improve outcomes of renal patients. The objective of the study was to evaluate the significance of simple vascular calcification score (SVCS) based on plane radiographic films and to test its association with non-fatal cardiovascular events in patients on chronic HD. MethodsA study population consisted of 95 prevalent HD patients in the HD unit of Hospital of Lithuanian University of Health sciences Kaunas Clinics. Clinical data and laboratory tests information were collected from medical records. SVCS was evaluated as it is described by Adragao et al. After measurement of VC, HD patients were observed for novel non-fatal cardiovascular events. ResultsPatients were divided into two groups: SVCS≥3 (57 patients [60%]) and <3 (38 patients [40%]). The Kaplan–Meier survival curves show a significant difference in non-fatal cardiovascular events in the group with SVCS≥3 vs. <3 group (26.3% vs. 7.8%; log rank 5,49; P=0.018). Multivariate Cox regression analysis confirmed a negative impact of VC, hyperphosphatemia, and lower ejection fraction on cardiovascular events. No statistically significant differences were observed comparing parameters of Ca-P metabolism disorders between groups with different SVCS. On separate analysis, the presence of VC in hands was also associated with higher rate of novel cardiovascular events (score 0 goup–5 events [10.6%] vs. score≥1 group–13 events [27%], log rank P=0.035). ConclusionVC assessed by simple and inexpensive radiological method was an independent predictor of novel non-fatal cardiovascular events in HD patients.

Dažniausios sunkių anemijų priežastys ir hemotransfuzijų efektyvumo įvertinimas

Darbo tikslas. Išanalizuoti klinikinę patirtį gydant sunkias anemijas, išsiaiškinti dažniausias jų priežastis, įvertinti hemotransfuzijų efektyvumą. Tyrimo medžiaga ir metodai. Retrospektyvinis tyrimas atliktas Kauno klinikinėje ligoninėje, Vidaus ligų diagnostikos skyriuje. Tirti pacientai, kuriems nustatyta sunki ar gyvybei pavojinga anemija bei atlikta hemotransfuzija 2014 metais. Vadovavomės PSO ir Nacionalinio vėžio instituto anemijos sunkumo rekomendacijomis. Išsiaiškinti tiriamųjų sociodemografiniai požymiai bei medicininė informacija. Hemotransfuzijos efektyvumui įvertinti tiriamuosius padalinome į dvi amžiaus grupes: iki 50 metų imtinai ir daugiau nei 50 metų. Eritrocitų masės transfuzija laikoma efektyvia, kai Hb padidėjo ne mažiau 10 g/l vienos hemotranzfuzijos metu. Statistinė duomenų analizė atlikta naudojant „IBM SPSS Statistics 21“. Kiekybinių duomenų vidurkiams palyginti naudojamas t – testas. Skirtumas statistiškai reikšmingas, kai p &amp;lt;0,05. Rezultatai. 148 pacientai, iš jų 95 (64,2 proc.) moterys ir 53 (35,8 proc.) vyrai. Amžiaus vidurkis 69,24 ± 8,95 m. Iki 50 metų amžiaus – 27 tiriamieji (17 moterų ir 10 vyrų), daugiau nei 50 metų – 121 (78 moterys ir 43 vyrai). Sunkių anemijų priežastys: 50 proc. ūmus kraujavimas, 37,17 proc. dėl gretutinių lėtinių ligų, 12,83 proc. dėl sutrikusios eritropoezės. Hemotransfuzijos efektyvumas tarp skirtingų lyčių grupių nesiskyrė (p&gt;0,068), tačiau hemotransfuzija efektyvesnė tiek moterų, tiek vyrų amžiaus grupėje iki 50 metų (p&amp;lt;0,036). Po pirmos eritrocitų masės transfuzijos teigiama dinamika buvo 54,7 proc., po antros – 56,4 proc., po trečios 52,4 proc., po ketvirtos – 60 proc, po penktos 16,7 proc., po šeštos – 50 proc. Pritaikius regresijos modelį galima daryti prielaidą, kad hemotransfuzija sąlyginai efektyvesnė, esant mažesniam pradiniam hemoglobinui. Vertinant priežastis hemotransfuzijų efektyvumas nevienodas (p&amp;lt;0,027). Esant sunkiai anemijai dėl hipoprodukcinės priežasties – efektyvumas siekia 73,7 proc., ūmiam kraujavimui – 52,8 proc, o eliminavus priežastį hemotransfuzija efektyvi net 80 proc. Lėtinių ligų atvejais hemotransfuzijos efektyvumas mažesnis – teigiamai dinamikai prireikia daugiau nei vienos hemotransfuzijos (p&amp;lt;0,035). Išvados. Dažniausios sunkių anemijų priežastys: pusei pacientų – ūmus kraujavimas, trečdaliui – dėl gretutinių lėtinių ligų, likusiems – dėl sutrikusios eritropoezės. Hemotransfuzija efektyvi tiek vyrų, tiek moterų grupėse, tačiau greitesnė teigiama dinamika stebima jaunesnių pacientų amžiaus grupėje. Hemotransfuzija efektyvi esant sunkiai anemijai dėl sutrikusios eritropoezės bei dėl ūminio kraujavimo, tačiau lėtinių ligų atveju toks gydymas mažiau efektyvus ir teigiamai dinamikai pasiekti prireikia daugiau nei vienos hemotransfuzijos.

Abstract PR142

Background & Objectives: Measurement of neuromarkers is easy but not widely used diagnostic method. The value of neuromarkers for predicting the outcome of traumatic brain injury (TBI) is not clear enough. The aim of this study was to evaluate the value of S100B and NSE for prediction of in-hospital mortality for patients with severe TBI. Materials & Methods: A prospective study was held in Lithuanian University of Health Sciences Kaunas Clinics, Anesthesiology clinic. Serum of 46 patients with severe TBI was analyzed for S100B and NSE neuromarkers. Neuromarkers were measured at hospital admission (N1) and after 24 (N2), 48 (N3) and 72 (N4) hours. Outcomes were analyzed at hospital discharge and the influence of neuromarkers for in-hospital mortality was evaluated using ROC curves. Patients with absence of measurements were excluded from the study. Nonparametric tests were used for statistical analysis at p ≤ 0.05. Approval of Regional bioethics committee was obtained before study initiation. Results: 46 patients were involved into the study. There were 11 women and 35 men. The average age was 55.33 ± 16.8 years and there was no significant difference between women and men. Statistically significant differences were found comparing N1-N3, N1-N4, N2-N4, N3-N4 measurements of S100B and N1-N2, N1-N3, N1-N4, N2-N4 measurements of NSE. Using ROC curves analysis specific values of breaking points were found for in-hospital mortality prediction. In-hospital mortality was significantly higher when S100B was N1 >22.5 pg/ml (incidence of mortality (IoM) 33.3%), N2 >128.5 pg/ml (IoM 75%), N3 >27.04 pg/ml (IoM 46.7%), N4 >112.06 pg/ml (IoM 75%) and NSE was N2 >7.97 µg/l (IoM 36.4%), N3 >5.8 µg/l (IoM 45%), N4 >28.6 µg/l (IoM 50%). N1 measurement of NSE had no statistically significant difference. Statistically significant difference among the survivors and in-hospital mortality was found in N1, N2, N3 of S100B measurements and in N2, N3 of NSE measurements. Moreover, S100B values N2 >128.5 pg/ml and N3 >27.04 pg/ml increased the risk of in-hospital mortality 18.174 and 7.67 times respectively as well as NSE N2 >7.97 µg/l and N3 >5.8 µg/l increased the risk 5.4 and 21. 671 times respectively. Conclusion: S100B and NSE can be used for prediction of in-hospital mortality for severe TBI patients. However, the maximum value for prediction can be obtained if neuromarkers are measured after 24 and 48 hours after hospital admission.

Signal intensity dynamics of malignant lymphoma in diffusion-weighted magnetic resonance imaging compared to positron emission tomography

This article discusses a study performed with an aim to determine the usefulness of diffusion-weighted MRI in pre-treatment assessment and evaluation of chemotherapy response of mediastinal lesions of malignant lymphoma by analysing signal intensity, accumulation of contrast agent and changes in values of ADC. Comparing the results of PET/CT and DW-MRI was another goal of this study. We reviewed data of 21 patients that underwent treatment during years 2013-2014 at the Hospital of Lithuanian University of Health Sciences Kaunas Clinics and had DW-MRI and PET/CT scans carried out. For all patients the diagnosis of malignant lymphoma in mediastinal lymph nodes was confirmed histological. Whether the lymphoma was in active state was determined by PET/CT or histological data. In MRI scans, signal intensity and ADC values were evaluated, while in PET/CT maximum and average standardized uptake values were assessed. Patients underwent chemotherapy and follow up scans were performed to evaluate response. In total, 25 PET/CT and 50 DW-MRI scans were analysed. We found statistically significant difference of values of ADC in active and inactive states of malignant lymphoma of mediastinal lymph nodes. In follow up tests, performed during 2 years after treatment, a tendency of decreasing ADC values over time was seen when chemotherapy was successful and no relapse was observed. Among the reviewed cases, DW-MRI had slightly worse specificity than PET/CT in differentiation of malignant and benign changes in lymph nodes.

Gene methylation profile of gastric cancerous tissue according to tumor site in the stomach.

BackgroundThere is considerable information on the methylation of the promoter regions of different genes involved in gastric carcinogenesis. However, there is a lack of information on how this epigenetic process differs in tumors originating at different sites in the stomach.The aim of this study is to assess the methylation profiles of the MLH1, MGMT, and DAPK-1 genes in cancerous tissues from different stomach sites.MethodsSamples were acquired from 81 patients suffering stomach adenocarcinoma who underwent surgery for gastric cancer in the Lithuanian University of Health Sciences Hospital Kaunas Clinics in 2009–2012. Gene methylation was investigated with methylation-specific PCR. The study was approved by the Lithuanian Biomedical Research Ethics Committee.ResultsThe frequencies of methylation in cancerous tissues from the upper, middle, and lower thirds of the stomach were 11.1, 23.1, and 45.4 %, respectively, for MLH1; 22.2, 30.8, and 57.6 %, respectively, for MGMT; and 44.4, 48.7, and 51.5 %, respectively, for DAPK-1. MLH1 and MGMT methylation was observed more often in the lower third of the stomach than in the upper third (p < 0.05). In the middle third, DAPK-1 promoter methylation was related to more-advanced disease in the lymph nodes (N2–3 compared with N0–1 [p = 0.02]) and advanced tumor stage (stage III rather than stages I–II [p = 0.05]). MLH1 and MGMT methylation correlated inversely when the tumor was located in the lower third of the stomach (coefficient, –0.48; p = 0.01). DAPK-1 and MLH1 methylation correlated inversely in tumors in the middle-third of the stomach (coefficient, –0.41; p = 0.01).ConclusionGene promoter methylation depends on the gastric tumor location.

Nonintubated uniportal video-assisted thoracic surgery course-live surgery.

"Uniportal video-assisted thoracic surgery (VATS) course-live surgery" was held on 23rd of November 2015 in Lithuania, The Hospital of Lithuanian University of Health Sciences Kaunas Clinics. This international event has attracted many thoracic surgeons, doctors anesthesiologists-reanimatologists, operative theatre nurses and other medical specialists from Lithuania, Latvia, Estonia and Poland. The special guests of the conference were thoracic surgeon Dr. Diego Gonzalez-Rivas and doctor anesthesiologist Dr. Humberto Aymerich Cano. Since the first uniportal VATS lobectomy was performed on 29th of July, 2010, this innovative minimally invasive surgical technique has been adopted in many countries of the world. The first nonintubated VATS for lobectomy was initially described in 2007, although general anesthesia with intubation and one lung ventilation was traditionally considered to be necessary for major thoracoscopic pulmonary resections. During this course, right upper and left upper uniportal VATS lobectomies were performed for nonintubated patients, diagnosed with non-small cell lung cancer. These successful examples demonstrate a minimally invasive surgical technique-uniportal VATS lobectomy for a nonintubated patient.

Work with children who have cancer and their families: experiences of social services specialists

A social service in pediatric oncology medical institutions of Lithuania is a relatively new field. Both in Lithuania and elsewhere around the world this field has not been researched well, even though the importance of research is growing together with the increasing number of children who suffer from cancer. Therefore the need for all kinds of specialists is also increasing. The goal of this work is to examine experiences of social services specialists working in the field of pediatric oncology in Lithuania. Working in institutions of pediatric oncology requires specific knowledge and skills, mostly due to the unusual and extreme working conditions of being constantly confronted with the never ending fight between death and life. Therefore the main emphasis of this work has been put on the analysis of the relationship between the specialists of the heath institutions and with their clients and the arising emotions that social services specialists experience in this constellation as well as their personal transformations. For the analysis of the social services specialists’ experiences an existentialist approach in theory has been applied. The paper consists of two parts – a theoretical one based on previously made researches and an empirical one on the basis of five newly taken half-structured expert interviews. Pediatric oncology in Lithuania is taking place in three institutions – Vilnius University childrens’ hospital, Kaunas Clinics and rehabilitation department “Saulutė” in Druskininkai childrens’ hospital. During the research interviews have been taken from social workers of both hospitals and social educators of the sanatorium. After the analysis of the collected data the most relevant results turned about to be the importance of the personal qualities and the individual maturity of the social services specialists themselves as well as the communication between the professionals of the institutions’ teams and other institutions or organizations.

Dažnai tiems patiems pacientams atliekamų galvos smegenų kompiuterinės tomografijos tyrimų priežastys

Straipsnyje pateikiamos dažniausios galvos smegenų kompiuterinės tomografijos (KT) tyrimų, atliktų Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų (LSMUL KK) skubiosios pagalbos skyriuje (SPS) tiems patiems pacientams, priežastys; šis tyrimas jiems atliekamas dažniau nei vieną kartą per metus. Apžvelgiama literatūra, susijusi su visų pacientų galvos smegenų KT tyrimo atlikimo dažnio mažinimu ir racionalizavimu. Tyrimo tikslas – nustatyti, ar yra ryšys tarp galvos smegenų KT tyrimų dažnio ir priežasčių (indikacijų) bei stacionarizavimo dažnio. Tyrimui atsitiktine tvarka atrinktas 131 pacientas, iš kurių 123 pacientų (830 galvos smegenų KT) duomenys panaudoti tyrime. Statistinio reikšmingumo lygmuo buvo pasirinktas a = 0,05. Galvos smegenų KT tyrimų vidutiniškai atlikta po 6,75 (±3,939) vienam žmogui. 52,8 proc. pacientų buvo atlikta daugiau nei 5 KT tyrimai. Dažniausios priežastys: trauma 56,63 proc. ir galvos smegenų kraujotakos sutrikimai 28,55 proc. Statistiškai reikšmingo ryšio tarp SPS atliekamų tyrimų skaičiaus ir stacionarizavimų skaičiaus nėra.

Combination of transient elastography with serum-based non-invasive tests improves prediction of liver fibrosis in patients with chronic hepatitis C: a prospective cohort study

The work was carried out at the Lithuanian University of Health Sciences Hospital Kaunas Clinics. Background. To date, there is not enough data to conclude whether the combination of different non-invasive liver fibrosis tests could improve the accuracy in prediction of liver fibrosis. The aim of this study was to assess correlation between transient elastography (TE), aspartate aminotransferase to platelet ratio index (APRI), fibrosis 4 score (FIB4) and histological stage of fibrosis (F). Materials and methods. In this prospective study the correlation of TE, APRI and FIB4 with the stage of fibrosis was assessed in 140 patients with chronic HCV hepatitis. TE, APRI and FIB4 were measured the same day before biopsy. Fibrosis was evaluated using the METAVIR score. Cut-off values were established by applying the ROC curve analysis. All non-invasive tests were combined into pairs in order to evaluate the accuracy of fibrosis prediction. Results. The stage of fibrosis correlated with TE (R-0.74), FIB4 (R-0.67) and APRI (R-0.58). To detect F4 TE cut-off value 12.1 kPa had 93.8% sensitivity and 85% specificity; APRI cut-off value 1.42 (84.4/81.1) and FIB4 cutoff value 2.89 (84.4/84.0) were established. To determine F ≥ 3 – 10.3 kPa (91.1/83.9), 1.28 (77.8/78.5), 2.28 (84.4/81.7); F ≥ 2 8.5 kPa (80.9/74.3), 1.12 (72.1/78.6), 1.63 (82.4/75.7); F ≥ 1 5.35 kPa (85.4/100), 0.45 (89.2/87.5), 0.89 (87.7/75). Significant increase of accuracy was observed in TE/APRI (p – 0.008) and FIB4/APRI (p – 0.02) groups to predict F ≥ 1, and TE/FIB4 to predict F ≥ 2 (p – 0.04) and F ≥ 1 (p – 0.04). Conclusions. Combined use of TE/APRI, FIB4/APRI increased the accuracy to predict F ≥ 1, and TE/FIB4 combination increased the accuracy to predict F ≥ 2 and F ≥ 1.

Neovaskulinės amžinės geltonosios dėmės degeneracijos gydymo ranibizumabu 24 mėnesių morfologiniai ir funkciniai pokyčiai

Key words: ranibizumab, age-related macular degeneration, central macular thickness. Research objective. To evaluate influence of treatment with vascular endothelial growth factor inhibitor, ranibizumab, for best corrected visual acuity and central macular thickness in patients with neovascular age-related macular degeneration. Materials and methods. In this retrospective study were included treatment – naive patients. Intravitreal injections were performed at Lithuanian University of Health Sciences Kaunas Clinics Eye clinic. In this study were analysed the 24-month morphological and functional outcomes of intravitreal ranibizumab injections. Best corrected visual acuity was meassured using the Snellen chart (Landolt’s rings C optotypes). Optical coherence tomography images were obtained using the spectral – domain OCT (NIDEK RS – 3000 Advance (NIDEK CO LTD, Japan). The central thickness measurements were obtained from macular thickness maps using the digital caliper tool. Results. In this study were included 88 patients. Best corrected visual acuity before treatment was 0.36 ± 0.22. The difference between visual acuity before and after first injection was 0.04 ± 0.22 (p = 0.03). Before fifth injection visual acuity was 0.41 ± 0.21, after – 0.46 ± 0.22 (p = 0.05). Central macular thickness before treatment was 297.81 ± 106.04 μm. The difference between central macular thickness before and after first injection was 85.21 ± 113.37 μm (p &amp;lt; 0.001). Before second injection central macular thickness was 273.57 ± 87.49 μm, after – 234.51 ± 58.96 μm (p = 0.002). Before fourth injection central macular thickness was 237.20 ± 40.87 μm, after – 219.10 ± 42.26 μm (p = 0.04). The mean central macular thickness significantly decreased from 298.15 ± 104.78 to 229.08 ± 56.57 (p &amp;lt; 0.001). In 24 month of treatment the average number of ranibizumab injections was 3.61 ± 1.55. Conclusions. Our study’s results showed that over 24 month best corrected visual acuity improvement was statistically significant after first and fifth injection. Baseline compared with last injection, there was not statistically significant difference. Central macular thickness improvement statistically significant was after first, second and fourth injection. There was statistically significant decreased baseline compared with the last injection. The mean number of ranibizumab injections was 3.61 ± 1.55 in 24 month.

Šlapimo organų infekcija kardiologinio profilio intensyvios terapijos skyriuje

Darbo tikslas. Nustatyti Kardiologijos intensyvios terapijos skyriaus (KITS) pacientų šlapimo organų infekcijos (ŠOI) rizikos veiksnius, sukėlėjus, antimikrobinį gydymą, ŠOI gydymo bei hospitalizacijos KITS trukmę, mirštamumą ir jo rizikos veiksnius. Metodai. Į retrospektyvaus tyrimo imtį įtraukti 57 pacientai, 2007-2011 m. gydyti Kauno klinikų KITS, kuriems buvo nustatyta bakteriurija. Rezultatai. Vyrų ir moterų bakteriurijos dažnis nesiskyrė (47,4 proc. ir 52,5 proc.). Tiriamųjų vidutinis amžius 73,01±12,3 m., bakteriurija dažniau nustatyta pacientams &gt;65 m., lyginant su jaunesniais, p&amp;lt;0,05. ŠOI sirgo 52 iš 57 tiriamųjų. Visiems 11 cukriniu diabetu (CD) sirgusių pacientų išsivystė ŠOI. Šlapimo pūslės kateterizacija taikyta 49 pacientams, iš jų 45 sirgo ŠOI. Vidutinė tirtų KITS pacientų kateterizacijos trukmė 10±2 d. Dažniausiai ŠOI sukėlė gramneigiama lazdelė - 44 atvejai iš 64, iš jų E. coli – 43,2 proc. (p&amp;lt;0,05), grybai išauginti kritinių būklių, ilgiau gydytiems pacientams. Dažniausiai skirtas antibiotikas (AB) - cefuroksimas (77 proc.). Pacientams, kuriems empirinis antibakterinis gydymas buvo adekvatus (n = 24, 46 proc.), ŠOI trukmė 9,9±4,7d., kai neadekvatus (dažniausiai dėl atsparumo skirtam AB), 15,7±3,3d., p&amp;lt;0,05. Vidutinė hospitalizacijos KITS trukmė kolonizacijos atveju 3,6±1,8d., ŠOI atveju 10,67±3,9 d., o vidutinė tirto laikotarpio hospitalizacijos KITS trukmė 1,08±0,4 d., p&amp;lt;0,05. Grybo sukeltos ŠOI atveju hospitalizacijos KITS trukmė 27,75±12,3 d., o bakterijų 10,68±5,3 d., p&amp;lt;0,05. Kai empiriškai paskirtas antibakterinis gydymas buvo adekvatus, gydymo KITS trukmė buvo 3,3±2,1 d., o kai neadekvatus - 14,7±5,3 d., p&amp;lt;0,05. Vyresnis nei 50 m. amžius, CD (95 proc., ŠS 1,3, PI 0,33 – 4,99), šlapimo pūslės kateterizacija ir jos trukmė (visi mirę pacientai buvo kateterizuoti, ir mirė 76 proc., kuriems taikyta ilgalaikė kateterizacija) susieta su mirštamumu, p&amp;lt;0,05. Išvados. Bakteriurija būdinga &gt;65 m. amžiaus pacientams. Beveik visuomet ji susijusi su šlapimo organų infekcija, jos reikšmingi rizikos veiksniai – cukrinis diabetas ir šlapimo pūslės kateterizacija. Du trečdaliai šlapimo organų infekcijos sukėlėjų - gramneigiamos lazdelės, iš jų pusė - E. coli. Dažniausiai empiriškai šlapimo organų infekcija gydyta intraveniniu cefuroksimu. Empirinis antibakterinis gydymas adekvatus buvo mažiau nei pusei atvejų, dažniausia gydymo neadekvatumo priežastis – sukėlėjo atsparumas skirtam antibiotikui. Tiek šlapimo organų infekcija, tiek ir šlapimo kolonizacija mikrobais didino hospitalizacijos KITS trukmę. Hospitalizacijos KITS trukmė mažesnė, kai šlapimo organų infekcijos sukėlėjas E. coli, didžiausia, kai grybas. Adekvataus antibakterinio gydymo atveju tiek šlapimo organų infekcijos gydymo trukmė, tiek ir hospitalizacijos KITS trukmė ženkliai mažesnė. KITS pacientų, sergančių šlapimo organų infekcija, mirštamumas 40 procentų. Jį didino vyresnis nei 50 m. amžius, cukrinis diabetas bei šlapimo pūslės kateterizacija, ypač – ilgalaikė.