Abstract
Siame straipsnyje aptariamos lietuvių kalbos vartosenos, funkcionavimo viesojoje erdvėje, kalbos kaip vienos is svarbiausių kultūrinės informacijos perteikėjų problemos. Kalbos, kuriai atstovauja rasytinis tekstas, ir kultūros sandūra tarpukario Lietuvoje aptariama remiantis ketvirtojo desimtmecio kalbininkų įžvalgomis ir siuolaikinių tyrinėtojų (A. Gaižucio, A. Valantiejaus ir kt.) teorinėmis prielaidomis, kurios retrospektyviai suteikia lietuvių kalbos funkcijai viesajame gyvenime papildomų prasmių. Į kalbą susitelkiama ne tiek kaip į gramatinį teksto reiskinį, kiek kaip į sukuriamą kultūrinį foną, kurio sklaida siejama su tam tikromis visuomeninėmis ir socialinėmis tendencijomis. Lietuvių kalbos vartosenos požiūriu skiriami keli aspektai: viena vertus, pastebima aktuali kitų kalbų ir kultūrų (daugiausia slaviskojo substrato) poveikio tendencija, kita vertus, pabrėžtinos lietuvių kalbos galimybės perduoti kultūrine informaciją, fiksuojancią visuomenėje vykstancius procesus, praturtinant, Pr. Skardžiaus žodžiais tariant, bendrąjį kultūrų sambūvį. Kaip pastebėta, kitų kultūrų palikti ženklai atsispindi kalbos vartosenoje, rasytiniuose tekstuose nebūtinai pozityviai: pažymėtini „hibridiniai“ tekstai, kuriuose pasireiskia svetimi lietuvių kalbai elementai. Tokie tekstai, tarpukario kalbininkų vertinimu, negali būti traktuojami kaip kompromisiniai, bet turi būti norminami.
Sign-in/Register to access full text options 
Free) 
Talk to us
Join us for a 30 min session where you can share your feedback and ask us any queries you have
Schedule a call
