Straipsnyje nagrinėjama šiuolaikinės demokratinės visuomenės raida ir jos sąmoningumas, atsižvelgiant į santykį su spektaklio visuomene, su šiuolaikinėmis įtikinėjimo formomis ir pilietinio lavinimo problemomis. Šiuolaikinės visuomenės demokratinė savivalda sunkiai galima be viešųjų ryšių technologijų, socialinės propagandos. Jų aktualumą lemia heterogeninės, skirtingų kompetencijų, interesų ir aktyvumo socialinės grupės. Straipsnyje nagrinėjama socialinė inžinerija, socialinė propaganda, socialinė reklama ir pamatuota demokratinė visuomenės raida. Iš dalies kritikuojama K. Popperio utopinės ir dalinės socialinės inžinerijos perskyra nurodant, kad falibilizmo principas nėra tiesiogiai perkeliamas iš gamtos mokslų į socialinius. Šiuolaikinė visuomenė privalo plėtoti projektinį mąstymą ir projektų konkurenciją, o jų alternatyvumas užtikrina utopinio mąstymo žalos mažinimą ir išsaugo kūrybingumą. Taigi falibilizmas yra pakeičiamas alternatyvų raida. Atitinkamai yra nagrinėjamas žiniasklaidos vaidmuo remiant socialinę propagandą, atsižvelgiant į skirtingus jos dalyvavimo, įtrauktumo lygius. Straipsnis skiria: (a) vienpusę socialinę propagandą, kuri formuoja vienmatį žmogų, propagandos subjektą, skatina pakeistinį mąstymą, ir (b) alternatyvią socialinę, kultūrinę propagandą kaip demokratinį visuomenės savivaldos principą. Teigiama, kad alternatyvumas yra tiesiogiai susietas su viešosiomis erdvėmis. Viešuma užtikrina dialogizmą, kuriame esmingai gyvena ir savo rūpesčius apmąsto žmogus. Dialogizmo ir viešųjų erdvių, kur tas dialogas įmanomas, griovimas kartu reiškia ir demokratijos eroziją bei autoritarizmo ir vienpusės manipuliacijos didėjimą. Norint šių reiškinių išvengti, būtina skatinti alternatyvų pilietinį ugdymą, kurio tikslas – mokytis protesto, manifestacijų, alternatyvių reprezentacijų ir mikroakcijų formų. Pažymimos sąsajos tarp socialinės propagandos ir plakatų, šūkių, agitacinių straipsnių ir feljetonų žanrų. Svarbu kaupti ir analizuoti alternatyvių sąjūdžių patirtį ir kelti protesto kultūrą, kurios viena išraiškų yra alternatyvių socialinių ir kultūrinių projektų teikimas ir kompetencijų šioje sferoje didinimas, mažinant monopolistines ir valstybės centristines tendencijas, didinant bendruomenių savivaldą.
Read full abstract