Straipsnyje nagrinėjama JAV lietuvių tautininkų rimčiausia problema – atskirų grupių konsolidacija. Susiskaldymas kliudė ne tik visoms JAV lietuvių patriotinėms srovėms bendradarbiauti, bet ir patiems tautininkams veikti. Dėmesys kreipiamas į JAV rytų valstijų tautininkų bandymą Antrojo pasaulinio karo metais suvienyti savo jėgas, siekiant visos JAV lietuvių tautininkų srovės vienybės. Tuo tikslu Niujorke-Brukline veikusi Lietuvių amerikiečių tautininkų sąjunga (angl. Lithuanian American National Association, 1940–1943) 1943 metais perorganizuojama į Lietuvių amerikiečių tautininkų centrą (angl. Lithuanian American National Center), viliantis, kad šis centras (toliau – Centras) taps vienijimosi ašimi. Pakeitus vadovybę pavyko vietos tautininkų jėgas konsoliduoti. Tačiau ir toliau buvo prieštaravimų su JAV vakarų valstijų tautininkais, kurie nuo 1941 metų birželio 7–8 dienos telkėsi naujoje organizacijoje – Lietuvai vaduoti sąjunga (angl. Leaque for the Liberation of Lithuania) Klivlende ir rodė didesnį aktyvumą. Ir vieni, ir kiti siekė vadovauti JAV lietuvių tautinės srovės judėjimui, tai ir buvo viena iš nesusikalbėjimo priežasčių. Nors organizacijos iki pat 1949 metų liko gana savarankiškos, bet bendri Lietuvai vaduoti veiksmai buvo geranoriškai derinami. Keliama problema – istorikų dar nenagrinėtas klausimas, o panaudoti šaltiniai pirmą kartą įtraukti į tyrimą.
Read full abstract