Straipsnyje nagrinėjamas žmonių bendravimo procesas ir jame kylančios problemos. Teigiama, kad nekomunikabilumas yra ne bendravimo negalimumas apskritai, bet nesugebėjimas perduoti arba priimti tam tikrą informaciją. Nekomunikabilumą nulemia labai įvairūs socialiniai, psichologiniai, pažintiniai komunikatorių prieštaravimai. Jei informacijos perdavėjas yra vienoje situacijoje, kultūriniame kontekste, o jos priėmėjas – kitoje, nesusikalbėjimas tampa neišvengiamas. Bendravimą gali sukliudyti ir siuntėjo nusiteikimo neatitinkantis interpretatoriaus nusistatymas. Kiekvienas komunikacinis aktas turi ir nekomunikabilumo momentą – kiekvienas susikalbėjimas yra nepilnas, dalinis, netikslus. Daroma išvada, kad kuo bendravimas paviršutiniškesnis, tuo jis gali būti masiškesnis; specializacijos procese, bendravimui gilėjant, komunikatorių ratas siaurėja. Pabrėžiama, kad šie momentai yra svarbūs nagrinėjant šiuolaikinės visuomenės individo nekomunikabilumą.