The Autobiography of Juozas Miltinis: Text and Context

Angelė Mikelinskaitė

doi:10.15388/bibllita.2018.vi.5

Abstract

The author of this article offers a discussion and comparison of Juozas Miltinis’s (1907–1994) view of his own personality and his attitude toward his identity and reveals the variation of his genesis, based on the Director’s three surviving autobiographical texts. The biographical facts are presented in the autobiography written during WWII and the Soviet period, revealing the relationship of the person with his era.

Highlights

The biographical facts are presented in the autobiography written during WWII and the Soviet period, revealing the relationship of the person with his era
Kad tokiose istorinių lūžių laiku ne savo noru parašytose, o būtinumo ar sąmoningo apsisprendimo padiktuotose autobiografijose randame nemažai įdomių praeities refleksijų, tačiau sunku tikėtis atviro, nesidangstančio retrospektyvaus žvilgsnio, stokojama gilesnio ir atviresnio distancinio požiūrio į savo asmenį, nes tokie tekstai, kai „žmogus negalėdamas rašyti tiesos apie savo gyvenimą, susidurdavo su sudėtinga dilema – ką ir kaip papasakoti apie save, kaip pristatyti autobiografijai beveik privalomą tapatybės formavimosi, tapsmo istoriją“44, todėl neišvengiamai tokie biografiniai tekstai paženklinti sąmoninga moralinio dviprasmiškumo ir vis stipriau besiveriančio kompromisinio savęs liudijimo laikysena

Summary

Introduction

Aptariamos Juozo Miltinio autobiografijos liudija asmenybės naratyvą apie istorinius įvykius, aplinką ir yra svarbi medžiaga, pateikiant iš laiko nuotolio pasakotojo požiūrį į save bei savo gyventą laikotarpį, ir papildo biografistikos mokslo teoriją. Straipsnio tikslas – išanalizuoti Panevėžio dramos teatro įkūrėjo, bene vienintelio Lietuvoje turėjusio aktorių rengimo studiją ir savo Teatro studijoje ugdžiusio aktorius, režisieriaus Juozo Miltinio autobiografijas, jų parašymo aplinkybes bei, sugretinus dokumentus, palyginti gyvenimo faktų aprašymą ir interpretavimą, taip pat atskleisti asmenybės savęs liudijimo transformacijas istorinio laikmečio kontekste.

Results

Conclusion