Tarp mokslo populiarinimo ir orientacijos į visuomenę: archeologinio paveldo eksponavimo tendencijos Lietuvoje

Abstract

Muziejai, eksponuojantys archeologinį paveldą, vis labiau atsisako XIX–XX a. pirmojoje pusėje įsišaknijusios eksponavimo praktikos, siejamos su pozityvizmo idėjomis. Nors dauguma Lietuvos muziejų nuolatines archeologijos ekspozicijas yra atnaujinę, naujųjų ekspozicijų kokybė ir jų poveikis visuomenei iki šiol nevertintas. Straipsnio tikslas – taikant šiuolaikiškoms archeologinėms ekspozicijoms būdingus kriterijus ir principus, atlikti nūnai Lietuvoje veikiančių archeologijos ekspozicijų analizę ir tuo pagrindu išryškinti pagrindines archeologinio paveldo eksponavimo tendencijas. Tyrimas parodė, kad Lietuvos archeologijos ekspozicijose dominuoja pozityvistinė eksponavimo prieiga, pasireiškianti chronologiniu-tipologiniu pranešimo konstravimo būdu, faktografinio pobūdžio informacija ir tariamai neutraliu santykiu su praeitimi. Trečdalį ekspozicijų sudaro mišri eksponavimo prieiga, kurioje esama šiuolaikiškų archeologinių artefaktų eksponavimo principų, tačiau skirtingais lygiais pasireiškia ir pozityvizmas. Tarp analizuotų ekspozicijų tik vienas atvejis atitinka naujosios koncepcijos archeologijos ekspozicijos principus. Atskleistos archeologinio paveldo eksponavimo tendencijos lemia, jog praeities artefaktai Lietuvos muziejuose dažnu atveju lieka neprakalbinti, o praeities istorijos, tikėtina, neišgirstos.