Abstract
Straipsnyje nagrinėjamas kultūrinės nomenklatūros santykis su sovietine sistema, pabrėžiant šių kultūrininkų orientacijos ir elgsenos pokyčius septintajame–aštuntajame dešimtmečiuose ir didėjančią paramą nacionalinei ideologijai. Remiantis kokybine analize ir tarpdalykine prieiga, straipsnyje dėmesys skiriamas sovietmečio kultūrininkų susisluoksniavimui, neformalių tinklų įtakai, dalyvavimui komunistinės indoktrinacijos veikloje ir mobilizuojant nacionalinį tapatumą. Remiantis rašytojų atvejo analize parodoma, kad vėlyvajame sovietmetyje gana akivaizdžiai išryškėja rašytojų konservacininkų (nomenklatūros dalis) vietininkiškumo laikysena, sovietmečio sąlygomis demonstruojanti paramą etniniams bei lokaliniams interesams ir atskleidžianti įsivyravusį oficialaus kultūrinio elito abejingumą sistemai. Analizės rezultatai leidžia teigti, kad ši pozicija buvo ypač svarbi gilinant sovietinės sistemos eroziją ir prisidedant prie nacionalinių procesų stiprėjimo devintajame dešimtmetyje.
Highlights
Vilius IvanauskasStraipsnyje nagrinėjamas kultūrinės nomenklatūros santykis su sovietine sistema, pabrėžiant šių kultūrininkų orientacijos ir elgsenos pokyčius septintajame–aštuntajame dešimtmečiuose ir didėjančią paramą nacionalinei ideologijai
The purpose of the cultural elite members during soviet period was designated for the implementation of soviet indoctrination and legitimization of the regime
Even this model was valid for soviet Lithuania, the analysis of their relationship with the system in the late socialism reveals that local intellectuals and other cultural elite’s members who were part of soviet cultural establishment transferred to the multi-edge relationship with the system
Summary
Straipsnyje nagrinėjamas kultūrinės nomenklatūros santykis su sovietine sistema, pabrėžiant šių kultūrininkų orientacijos ir elgsenos pokyčius septintajame–aštuntajame dešimtmečiuose ir didėjančią paramą nacionalinei ideologijai. Septintojo dešimtmečio pabaigoje buvo išgyvenamas ideologinis griežtėjimas, susijęs su TSKP CK vadovybės pasikeitimu ir tarptautinių santykių padėtimi, o tai nulėmė didesnę partinės valdžios paramą ideologiškai nusiteikusiems kultūrininkams, taip pat prieštaringą konservacininkų poziciją – varžyti pernelyg atvirą naujai ateinančios kartos (modernistų) ar kitų išsišokančių rašytojų veiklą, tačiau toleruoti ir palaikyti jų kūrinius ezopine kalba. Priešingai, ideologai buvo išstumti iš kultūrinės nomenklatūros centro, kuriame tautiniai klausimai turėjo palankią poziciją (nors ir laviruojančią), o chruščiovmečiu įvykęs lūžis kritiškai žvelgiant į beatodairišką visuomenės mobilizaciją ir vėliau nusiviliant pasirinkta brežnevine atsargumo pozicija panaikino bet kokį reikšmingesnių intelektualų (kultūrininkų) tikėjimą komunistinės raidos sėkme esamomis sąlygomis ir paliko pakankamai vietos lokaliniams interesams reikštis, neretai pasižymint net ir simboline veikla. Kadangi tokie kultūrininkai Lietuvoje tapo pokyčių stimuliatoriais (rašytojų susitikimai su visuomene, Sąjūdžio įkūrimas ir pan.), galima pripažinti, kad „nuolatinės kontrolės jausmas ir idėjinis ribojimas“ veikė kaip savotiškas plyšys konjunktūrinėje sistemoje, kuris, atsiradus galimybei, labiau ne gynė sistemos status quo, bet nurodė sistemos trūkumus ir ieškojo galimybių ją atnaujinti. Straipsnyje išanalizuota kultūrinės nomenklatūros laikysena, paremta rašytojų aplinkos atvejo analize, kaip modelis galėtų būti taikoma tirti kitų kultūrininkų santykį su sovietiniu režimu vėlyvajame sovietmetyje
Sign-in/Register to view highlights & summary Sign-in/Register to access full text options 
Free) 
Talk to us
Join us for a 30 min session where you can share your feedback and ask us any queries you have
Schedule a call
