Abstract

[full article and abstract in Lithuanian; abstract in English] This paper focuses on Augustine’s account of self-knowledge, with a particular reference to De Trinitate. One of its main peculiarities is that self-knowledge (notitia sui), self-love (amor sui) and the mind (mens) are constructed as a mental triad. It is claimed that this scheme revolves around some incompatible assumptions as fautes de mieux. Self-knowledge is brought into play as a separate ontological unit: not only as an accident but also as a substance. At the same time, mind and self-knowledge are considered as concepts that can be reduced into one ontological unit. It is suggested that the symbiosis of these different ways of consideration could be inspired by Augustine’s attempt to cancel via analogiae between the corporeal and intelligible realms of reality.

Highlights

  • This paper focuses on Augustine’s account of self-knowledge, with a particular reference to De Trinitate

  • It is suggested that the symbiosis of these different ways of consideration could be inspired by Augustine’s attempt to cancel via analogiae between the corporeal and intelligible realms of reality

Read more

Summary

Gintarė Kurlavičiūtė

Straipsnio objektas yra proto, pažįstančio save patį, problema Augustino veikale De Trinitate. Proto savęs paties pažinimo aktas (notitia sui) svarstomas kaip nuo proto atskiras ontologinis vienetas, įgaunantis ir substancijos, ir akcidencijos statusą. Skirtis tarp proto ir savęs paties pažinimo yra panaikinama, mens ir notitia sui pamąstomos veikiau kaip dvi sąvokos, nurodančios tą patį ontologinį vienetą. Terminologiniai pavidalai, kurie galėtų būti laikomi jų ženklais, Augustino veikaluose įvairuoja: tai ir „grįžti į save“ (redire in se ipsum), „sugrąžinti sau save“ (se sibi reddere), „surinkti, sutelkti save savyje“ (se ipsum in se colligere), „būti nukreiptam į save“ (in se intendi), „būti sugrąžintam, pasuktam atgal“ (reverti), „gręžtis, būti atgręžtam“ (convertere, converti) į Dievą, tiesą (O’Daly 1987: 208). Nors tokie veikalai kaip Confessiones, Soliloquia yra tapę klasikiniais šį braižą liudijančiais pavyzdžiais, mūsų tolesnis dėmesys telksis į savo atgimimą švenčiantį De Trinitate, kuriame svarstymas modo interiore režimu skleidžiasi itin rafinuotu pavidalu. Požiūrių išsiskyrimas leidžia įtarti mažų mažiausiai tai, jog De Trinitate nėra filosofinis veikalas klasikine prasme

Religija ir kultūra
Išvados ir tolesnės klausimo sprendimo perspektyvos
Summary
Full Text
Published version (Free)

Talk to us

Join us for a 30 min session where you can share your feedback and ask us any queries you have

Schedule a call