Pirmosios lietuvių dailės parodos ir modernios lietuvybės projektas

Abstract

Straipsnyje glaustai aptartos pirmosiose lietuvių dailės parodose (1907– 1914) išryškėjusios meninės pastangos ir modernios lietuvybės projekto sąveikos, jų inicijuoti tautinės dvasios įmeninimo ir sklaidos procesai anuomet vykusių diskusijų bei vertinimų aplinkoje. Dėmesys telktas į tuos procesus inicijavusį (atskleidusį) pirmosios parodos kontekstą, taip pat į pasirinktą tų procesų „pabaigos / lūžio“ momentą, sietą su „Ars“ grupės manifesto skelbimu suinstitutintos Lietuvos dailės aplinkoje. Siekta išskirti ir koncep- tualizuoti idėjines ištakas, deklaruotais ar kūrybai imanentiškais pavidalais klojusias pamatus minėtoms parodoms, be to, netiesiogiai ir tarpukario Kauno meno mokyklos tradicijai. Ištakos tapatintos su plačiai suprantamomis ideologinėmis modernios lietuvybės prielaidomis, kai tautinės dvasios savitumą bandyta priskirti tuometei lietuvių dailei arba bent stengtasi jį rasti. Straipsnyje siekta: a) aptariant Pirmosios lietuvių dailės parodos kontekstą išryškinti pasirinktus požymius, spekuliatyviai priskirtinus visoms lietuvių dailės parodoms iki Pirmojo pasaulinio karo, taip pat iš dalies perduotus vėlesnei Kauno meno mokyklai; b) probleminti tų požymių sąsajas su besiklostančiu modernios lietuvybės projektu ir savęs ieškančia modernaus lietuvio tapatybe; c) pasiūlyti tokias paieškas atspindintį profesionaliosios dailės ir liaudies meno priklausomybės modelį; d) galų gale perkelti dailę įtautinusius procesus į naują kontekstą ir glaustai nužymėti sąlyginį jų lūžio tašką, siejamą su „Ars“ grupės menine programa. Remtasi nuostata, kad užgimstantis profesionaliosios lietuvių dailės sąjūdis inspiravo ne tiek formalius ikonografinius požymius, kiek į juos nukreiptą žvilgsnį, tautinio projekto keltus lūkesčius, kai meninei kalbai norėta priskirti naujo turinio sklaidos funkcijas. Pastarosios sietos su tautos dvasios atstovavimo idėja, išplitusia Rytų Europoje veikiant vokiškajam romantizmui, vėliau ir kitoms jo atšakoms. Ši idėja virto savitu kelrodžiu, savaime suprantama duotybe, kuria vadovaujantis modernios tautos, taip pat ir lietuviai, siekė atrasti save dailės ir kitų meno formų kontekstuose, vadinasi, tautinės dvasios savitumą aiškino meninės raiškos savitumu, ir atvirkščiai. Remtasi prielaida, kad modernios lietuvybės projekto palaikoma tautos savitumo (dvasios) paieška nėra dydis, redukuotinas į konkrečios meninės krypties (nacionalinio romantizmo, realizmo ar kt.) menines išsklaidas. Tautos dvasios terminas straipsnyje tapatintas su bendrais kultūriniais modernios lietuvybės projekto siekiais, su šerdimi, aplink kurią it traukos centrą buvo konstruotos įvairios esamos ar numatomos tautos kūno ir jos kultūros sampratos. Kitaip tariant, ne nacionalinio romantizmo (neoromantizmo) versijos, jų meninės išsklaidos buvo tautos dvasios paieškas inicijavę ir toliau inspiravę dailės reiškiniai, bet tautos dvasios reikštis (augusi iš tautinių lietuvybės projektų) „savo reikmėms nusavino“ roman- tizmo prielaidose slypinčius pradus, vertė juos naujo tipo tautinės dvasios reprezentacijomis arba bent jų paieška dailės lauke.