Abstract
„Amžiaus“ sąvoka, vartojama istoriniam laikui nusakyti, yra dvilypė: ji reiškia ir žmogaus gyvenimo trukmę, ir žmonių kolektyvo laiko atkarpą. Taigi ji žymi dviejų skirtingų laiko sampratų kontaminaciją: į bendruomenės laiką žvelgiama iš individualios egzistencijos perspektyvos. Siekiant parodyti tokios kontaminacijos prasminį efektą, straipsnyje aprašoma skirtingų laiko konceptų istorija: kokiu būdu istorinio laiko idėja, formuota greta fizikinio (gamtamokslinio) laiko, ilgus šimtmečius buvo veikiama mitinio (religinio) laiko supratimo. Šitaip istorinis-socialinis laikas buvo priartintas prie mitiškai suprantamo gamtos-kosmoso laiko. Viena iš tokio sumitinimo formų – istorinio laiko periodų („amžių“) analogija su žmogaus kaip bio- loginės būtybės gyvenimu, sudarytu iš statiškų amžiaus būvių sekos: vaikystė, jaunystė, branda, senatvė. Tęsdami Roland’o Barthes’o modernybės mitų idėją, vadiname tai moderniųjų laikų mitu, arba ideologema: istorinis laikas sumitinamas jį natūralizuojant, biologizuojant, o kartu atimant iš jo atsitiktinumo, nebūtinumo matmenį, taip pat valingo jo keitimo galimybę. Siekdami pagrįsti savo teiginį, pristatome Vakarų mąstyme funkcionavusias žmogaus amžiaus teorijas, iš kurių matyti, kad žmogaus gyvenimo periodai buvo nuolat suvokiami per analogiją su gamtos laiku arba biologiniais dėsniais. Taip pat analizuojame, kaip amžiaus vaizdiniai reiškėsi tapyboje, ypač keliuose mįslinguose Tiziano paveiksluose. Tizianas ne tik kūrė mitines alegorijas, kuriose žmogaus amžiai funkcionuoja kaip idealūs tipai. Jo originalumas tas, kad vienoje iš alegorijų skirtingus amžius įkūnijančios generacijos susiejamos su visai kitokia laiko samprata – sudėtiniu trilypiu sielos (sąmonės) laiku, sudarytu iš dabarties, praeities ir ateities. Tokia sąsaja leidžia santykį tarp skirtingų kartų pamatyti ne kaip linijinę biologinę seką, o kaip sudėtinę sąveiką, analogišką sąveikai tarp dabarties ir praeities bei ateities, į kurias dabartis atsižvelgia. Toks laiko supratimas, palyginti su mitologizuotos gamtos idealių nesusisiejančių būvių laiku, pranašesnis tuo, kad jis įgalina dinamiką: žmogaus amžiai arba skirtingos kartos sąveikauja viena su kita taip, kaip sąmonės suvokimo būviai veikia vieni kitus pereidami vieni į kitus. Tai leidžia išvengti ideologinio pavojaus, kai istorinis laikas sumitinamas jį natūralizuojant, o visuomenė suvokiama kaip gamtinis darinys.
Talk to us
Join us for a 30 min session where you can share your feedback and ask us any queries you have
Schedule a callSimilar Papers
Disclaimer: All third-party content on this website/platform is and will remain the property of their respective owners and is provided on "as is" basis without any warranties, express or implied. Use of third-party content does not indicate any affiliation, sponsorship with or endorsement by them. Any references to third-party content is to identify the corresponding services and shall be considered fair use under The CopyrightLaw.
