Participatory Heritage On Social Networking Sites: The Discussion of Main Theoretical Concepts

Ingrida Kelpšienė

doi:10.15388/im.2021.91.54

Abstract

The field researching cultural heritage communication on social networking sites, is still developing its theoretical foundations, while participatory heritage, as one of the newest concepts born in this field, is still lacking its grounded conceptualization, especially emerging from practice-based research studies. This theoretical study suggests to integrate different theoretical considerations that derives from cultural heritage studies, social networking sites research and theory of participation, and proposes to refine the concept of participatory heritage believing that the primary understanding of the context as “participatory” lies not in the environment itself, but in the activity that takes place in it. Therefore, I offer that participatory heritage could be understood as a new shift in cultural heritage practice that emerge through collaboration and communication of people on social networking sites.

Highlights

Reikšmingi ekonominiai, politiniai, socialiniai ir kultūriniai pokyčiai, vykstantys XXI a. visuomenėse, yra glaudžiai susiję su informacinių technologijų ir žiniatinklio raida, kuri lėmė globalią informacijos sklaidą ir sukūrė naujas komunikacijos priemones
Visi jie pabrėžė vis didėjantį socialinį naujųjų technologijų vaidmenį žmonėms, tačiau, skirtingai nuo jų, dalyvaujamosios kultūros sąvoka apibrėžė „įvairovės ir demokratijos vertybėmis grindžiamą kultūrą, kuri pasireiškia visuose mūsų tarpusavio sąveikavimo aspektuose, t. y. mes visi esame pajėgūs priimti tiek kolektyvinius, tiek individualius sprendimus, ir visiems mums turėtų būti suteikta galimybė išreikšti save plačiame skirtingų formų ir praktikų spektre“ (Jenkins ir kt., 2015)
Grassroots heritage), kuris suvokiamas kaip „iš apačios į viršų principu grindžiamas prasmių kūrimo procesas, taip pat ir paveldas, kuris veikia kaip gyvuojanti esybė ir kaip socialinio veiksmo forma“ (Liu, 2011)

Summary

Ingrida Kelpšienė

Socialinių tinklų svetainės, kaip pilietinio įsitraukimo įgalinimo priemonės, galėtų būti labai naudingos kultūros paveldo svetainėms ar kitoms skaitmeninio dalyvavimo formoms papildyti, lengvai tapdamos nuolatinio žmonių bendravimo ir naujo aktualaus turinio kūrimo vietomis, leidžiančiomis diskutuoti, dalintis nuotraukomis, biografiniais anekdotais ir asmeninėmis istorijomis (Westberg Gabriel ir Jensen, 2017). Viena iš ataskaitoje pasiūlytų rekomendacijų yra padidinti visuomenės dalyvavimą kultūroje per praktines kultūrinio įtraukimo socialiniuose tinkluose priemones, tokias kaip „Facebook“ puslapių ir virtualių kultūrinio pobūdžio bendruomenių kūrimas, skirtų kultūrinio turinio naudojimui ir kultūros įstaigų bei žmonių bendradarbiavimui skatinti. Kad žmonių dalyvavimo kultūroje strategijos kūrimas yra kur kas sudėtingesnė užduotis, kuri reikalauja mokslinių įžvalgų apie tai, kas šiuo metu vyksta virtualioje kultūros paveldo aplinkoje ir kaip žmonės pasinaudoja esamomis socialinių tinklų galimybėmis. Kad Lietuvos muziejai tik nuo 2010 m. įžengė į skaitmeninių informacijos ir komunikacijos technologijų adaptacijos „produktyvumo plokštumą“ (The Gartner..., 2011), kurioje Vakarų muziejai atsidūrė anksčiau, todėl teigiamo poveikio požymiams išryškėti reikia laiko, kas iš dalies paaiškina lėtą dalyvaujamojo muziejaus paradigmos įgyvendinimą virtualioje erdvėje (Kapleris, 2014)

Dalyvaujamojo paveldo suvokimas ir jo apibrėžimo problematika

Įsitraukimas socialiniuose tinkluose ir jo reikšmė visuomenės dalyvavimui