Abstract
Viena iš išsamiai svarstytų ir, atrodytų, gerai ištirtų tradicinės baltistikos problemų yra mažųjų baltų kalbų – jotvingių, kuršių, žiemgalių, sėlių – identifikacija. Tačiau atidžiau panagrinėjus motyvus, argumentus bei empirinę medžiagą – visa tai, kuo remiamasi identifikuojant mažąsias baltų kalbas, šiame straipsnyje pateikiama tradicinės mažųjų baltų kalbų sampratos dekonstrukcija ir verifikuojamos hipotezės, mažųjų baltų kalbų klausimu pateiktos šiuose svarbiausiuose fundamentiniuose ir klasikiniuose veikaluose: Būga 1958–1961; Dini 2000; 2014; Kabelka 1982; Karaliūnas 2015; Mažiulis 1994; Salys 1995; Zinkevičius 1984; Lietuvių kalbos enciklopedija 2008. Dekonstruojant keliamas klausimas: ar tikrai lingvistinėje literatūroje vardijamas ypatybes galima laikyti identifikacinėmis, t. y. ar jomis remiantis galima skirti (atskirti, išskirti) mažąsias baltų kalbas? Išnagrinėjus šias ypatybes, jų tarpusavio santykį ir identifikacinį svorį paaiškėjo (žr. 7 pav.), kad, deja, kol kas trūksta patikimų lingvistinių duomenų ir aiškių argumentų, kad būtų galima identifikuoti ir skirti jotvingių, kuršių, žiemgalių ir sėlių kalbas. Toliau straipsnyje verifikuojamas istorinių regionų, onomastikos faktų ir lietuvių kalbos dialektų ypatybių vaidmuo identifikuojant mažąsias baltų kalbas. Atlikus verifikaciją ir mažųjų baltų kalbų sampratos dekonstrukciją paaiškėjo du paradoksalūs dalykai, susiję su mažųjų baltų kalbų skyrimu remiantis keliomis iš principo tik fonetinėmis ypatybėmis ir lietuvių baltistikoje net ir šiais laikais gana populiaria baltų kalbų archajiškumo (ar senumo) idėja. Straipsnis baigiamas tyrimo perspektyvų siūlymais, kuriuos galima nusakyti trimis žingsniais: tipofilija, tipologija, dialektometrija.
Highlights
The present study deals with the identification of minor Baltic languages, namely Yatvingian, Curonian, Semigallian and Selonian
The present study revises the traditional classification of the minor Baltic languages and verifies hypotheses raised in the most important works by Būga (1958–1961), Dini (2000; 2014), Kabelka (1982), Karaliūnas (2015), Mažiulis (1994), Salys (1995), Zinkevičius (1984) and the Encyclopedia of the Lithuanian Language (2008)
Thorough analysis of their distinctive features and the prominence of the latter show absence of reliable linguistic data and clear arguments which would allow us to make a distinction between Yatvingian, Curonian, Semigallian and Selonian
Summary
Išsamiai svarstytų, plačiai diskutuotų ir, atrodytų, gerai ištirtų tradicinės baltistikos problemų, aprašyta daugelyje su baltistika vienaip ar kitaip susijusių veikalų, yra mažųjų[2] baltų kalbų – jotvingių, kuršių, žiemgalių, sėlių, galindų – identifikacija. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad šis klausimas – kiek baltų kalbų galima priskaičiuoti – nėra jokia problema: atsakymai seniai rasti ir nieko naujo čia jau nepasakysi. Argumentus bei empirinę medžiagą – visa tai, kuo remiamasi identifikuojant mažąsias baltų kalbas, vis dėlto galima pateikti ir kiek kitokių įžvalgų, negu tai iki šiol darė tradicinė baltistika. Šiame straipsnyje neliesiu atskirų baltų tautų ar genčių etnogenezės klausimo ir neginčysiu akivaizdaus fakto, kad istoriniuose šaltiniuose yra minimi jotvingiai, kuršiai, žiemgaliai, sėliai, galindai. Taip pat nesileisiu į smulkią ir išsamią atskirų baltų kalbų analizę. Kalbėsiu apie bendresnio pobūdžio dalykus: vadinamųjų mažųjų baltų kalbų identifikacijos klausimą ir plačiau aptarsiu tik lingvistinius argumentus, kuriais remiamasi teigiant, jog, be didžiųjų baltų kalbų, egzistavo ir mažosios baltų kalbos
Sign-in/Register to view highlights & summary Sign-in/Register to access full text options 
Free) 
Talk to us
Join us for a 30 min session where you can share your feedback and ask us any queries you have
Schedule a call
