Lokalizacijos raiška lietuviškojoje Georgo Wenkerio medžiagoje

Abstract

Tęsiant kognityvinės lingvistikos išplėtotus erdvės tyrimus, šiame straipsnyje analizuojama lokalizacijos raiška naujai atrastoje lietuviškojoje Georgo Wenkerio medžiagoje. Ją sudaro 59 lietuviškai užpildyti lapai, 1879–1890 m. gauti iš tuometei Vokietijai priklausiusios Mažosios Lietuvos kaimų. Kiekviename sakinių lape yra 40 vokiečių aukštaičių tarme užrašytų sakinių ir jų vertimai į lietuvių kalbą. Kadangi beveik pusėje Wenkerio sugalvotų vokiečių kalbos sakinių esama lokalizacijos erdvėje įvardijimų, tyrimui atrinkti tie, kuriuose realizuoti skirtingo sudėtingumo erdviniai santykiai. Todėl tyrimo objektas yra 14 vokiškų sakinių vertimai į lietuvių kalbą (iš viso – 557 sakiniai). Straipsnio tikslas yra ištirti, kokiomis raiškos priemonėmis vokiškuosiuose sakiniuose įvardyti erdvės santykiai reprezentuojami lietuviškuosiuose sakinių vertimuose, aptarti jų pasirinkimo motyvus ir autentiškumo problemą. Lietuviškuosiuose sakiniuose realizuoti erdviniai santykiai analizuojami, remiantis kognityvinės semantikos konceptualizacijos ir reikšmės interpretavimo teorijomis. Nustatant vietos raiškos priemonių autentiškumą, taikomas gretinamasis metodas.Kiekviename vokiškajame sakinyje įvardytą erdvinę sceną pavaizdavus apibendrintoje vaizdinėje schemoje, aptariami erdvės santykių konceptualizavimo modeliai ir jiems realizuoti pasirinktos lietuvių kalbos raiškos priemonės. Nustačius lokalizacijos raiškos priemonių inventorių, aptariama jų pasirinkimo motyvacija, įvertinamas lietuviškųjų sakinių vietos raiškos priemonių autentiškumas.Lietuviškosios medžiagos analizė parodė, jog joje projektuotų erdvinių scenų dalyvių būsena arba judėjimas dažniausiai įvardijamas prielinksninėmis konstrukcijomis. Sekant vokiškuoju originalu, šios lokalizacijos nuorodos gali būti papildytos patikslinančiais prieveiksmiais. Tiek vietai, tiek krypčiai įvardyti inesyvo ir iliatyvo linksniai vartojami retai.Išanalizavus medžiagą galima kelti prielaidą, jog lietuvių kalba užrašytų vertimo variantų gausa ir raiškos priemonių inventoriaus pasirinkimas priklauso nuo vokiškuose sakiniuose projektuotų erdvinių scenų sudėtingumo. Paprastos, arba elementariosios erdvinės scenos, kurių dalyviai yra vienas ar daugiau trajektorių, esančių arba judančių į vieną orientyrą, išverstos be variantų, pasirenkant lietuvių kalbai prototipines raiškos priemones. Šių erdvinių scenų realizacijos, vokiškuose sakiniuose papildytos patikslinančiomis vietos nuorodomis, dažniausiai verstos pažodžiui. Daugiausiai vertimo variantų turi sudėtingosios erdvinės scenos. Jas įvardijančios lokalizacijos raiškos priemonės arba pažodžiui verstos iš vokiečių kalbos, arba, nutolstant nuo originalo, pasirinktas kūrybiškas vertimas. Taigi lietuviškųjų Wenkrio sakinių analizė atskleidžia juose vartotų vietos raiškos priemonių autentiškumo ir erdvinės scenos sudėtingumo ryšį. Lietuvių kalbai prototipinės lokalizacijos raiškos priemonės vertusiųjų asmenų buvo pasirinktos elementariosioms erdvinėms scenoms įvardyti. Pažodinis vertimas būdingas sudėtingosioms ir elementariosioms erdvinėms scenoms su papildomomis lokalizacijos nuorodomis. Neatmestina prielaida, jog toks vertimas pažodiniu laikytinas tik sąlyginai, nes jo priežastis gali būti ir vertusiojo asmens mokėta tarmė bei joje vartotos neprototipinės lokalizacijos raiškos priemonės.