Abstract
Dėl pasitraukimo iš darbinės veiklos padidėjęs laisvo laiko kiekis esant vyresnio amžiaus gali būti panaudojamas mėgstamai veiklai, tapti tobulėjimo, naujos patirties, ramybės, džiaugsmo ar net finansų šaltiniu. Kita vertus, laisvas, darbine veikla neužimtas laikas gali kelti ir sunkumų bei nemalonių jausmų, pavyzdžiui, lemti vyresnio amžiaus asmenų nuobodulį, beprasmybės ir neturėjimo, ką veikti, jausmus. Dalyvavimas asmeniškai prasmingoje laisvalaikio veikloje vienas iš efektyviausių būdų prisitaikyti prie esant vyresnio amžiaus vykstančių pokyčių ir pagrindinių sėkmingo senėjimo veiksnių.Kokybiniame tyrime dalyvavo 6 Vilniaus miesto socialinės globos įstaigose gyvenantys vyresnio amžiaus asmenys ir 3 jose dirbančios socialinės darbuotojos. Analizuojant duomenis buvo remiamasi socialinio konstruktyvizmo ir Giddens (2000) tapatumo teorijų idėjomis. Tyrimo duomenys atskleidė, kad vyresnio amžiaus asmenų laisvalaikio samprata ir jo patyrimas skiriasi pagal individualias galimybes dalyvauti asmeniškai prasmingoje laisvalaikio veikloje. Laisvalaikio veiklos tęstinumas padeda išsaugoti tapatumo tęstinumo jausmą, dėl to svarbu sudaryti vyresnio amžiaus asmenims galimybes globos įstaigoje tęsti veiklą, kuri buvo jų mėgstama brandos amžiuje.
Highlights
Perėjimas iš vieno amžiaus tarpsnio į kitą pasižymi daugeliu žmogaus socialinės tapatybės pokyčių (Naujanienė, 2002)
Vyresnio amžiaus asmenys persikėlimą gyventi į globos namus dažnai apibūdina kaip vieną didžiausių krizių per visą gyvenimą: jiems tenka nutraukti daugybę ilgalaikių ryšių, o užmegzti naujus ar atkurti senus gana sudėtinga, jie nebegali išlaikyti įprasto gyvenimo stiliaus, užsiimti mėgstama veikla, turi prisitaikyti prie naujo dienos režimo ir pan. (Lee, Simpson ir Froggat, 2013; Gruževskis ir Orlova, 2014; Rijnaard ir kt., 2016)
Taigi patekimas į naują aplinką globos įstaigoje ir kiti su senėjimu susiję pokyčiai smarkiai paveikia vyresnio amžiaus asmenų tapatumą, o galimybė tęsti mėgstamus laisvalaikio užsiėmimus, kurie buvo asmeniškai svarbūs prieš patenkant į šią pokyčio situaciją, tikėtina, padeda išlaikyti praeities ir dabarties „aš“ ryšį
Summary
Mokslinėje literatūroje yra analizuojama laisvalaikio užimtumo svarba tiek vyresnio amžiaus asmenų psichologinei, tiek fizinei gerovei (Lennartsson ir Silverstein, 2001; Wang ir kt., 2002; Miežytė-Tijūšienė ir Bulotaitė, 2012 ir kt.), tiriami laisvalaikio praleidimo stiliai ir stiliaus pokyčiai sulaukus senatvės (Strain ir kt., 2002; Thomas, O‘Connell ir Gaskin, 2013; Koncevičienė, Beržanskienė ir Eidukaitienė, 2013 ir kt), tačiau, kita vertus, galima pastebėti, kad vyresnio amžiaus asmenų laisvalaikio užimtumo organizavimas globos įstaigose nėra pakankamai ištirtas laisvalaikio ypatumų vyresniame amžiuje aspektas. Dėl šių priežasčių buvo atliktas kokybinis globos įstaigose gyvenančių (toliau – socialiai globojamų) vyresnio amžiaus asmenų ir socialinių darbuotojų tyrimas, leidžiantis atskleisti subjektyvią perspektyvą ir galimas laisvalaikio sąsajas su tapatumu ir tapatumo tęstinumu vyresniame amžiuje. Taigi patekimas į naują aplinką globos įstaigoje ir kiti su senėjimu susiję pokyčiai smarkiai paveikia vyresnio amžiaus asmenų tapatumą, o galimybė tęsti mėgstamus laisvalaikio užsiėmimus, kurie buvo asmeniškai svarbūs prieš patenkant į šią pokyčio situaciją, tikėtina, padeda išlaikyti praeities ir dabarties „aš“ ryšį. Pagrindinė socialinio konstruktyvizmo nuostata tokia, kad socialinė tikrovė yra pačių žmonių kūrinys, todėl individai yra ne pasyvūs tikrovės stebėtojai, o aktyvūs jos kūrėjai, kurie palaiko esamą tikrovę savo mintimis ir veiksmais (Berger ir Luckman, 1999), taigi socialinio konstruktyvizmo teorija padėtų pamatyti, kaip socialinės globos įstaigose gyvenantys vyresnio amžiaus asmenys kuria ir patiria savo laisvalaikį
Sign-in/Register to view highlights & summary Sign-in/Register to access full text options 
Free) 
Talk to us
Join us for a 30 min session where you can share your feedback and ask us any queries you have
Schedule a call
