Abstract
Profesorė humanitarinių mokslų (filosofijos) daktarėLietuvos edukologijos universitetoFilosofijos katedraT. Ševčenkos g. 31-228, LT-03111 VilniusEl. paštas: jurabara@gmail.comŠiame straipsnyje bandoma susieti kritinį mąstymą su retorinės išraiškos ugdymo ypatybėmis. Retorika, kaip įtikinimo menas, kuris veikia emocijas, gali būti traktuojama dviem aspektais. Ji gali būti suprantama ir tik kaip įtikinėjimo menas, kurį naudoja retorikai, politikai, pamokslininkai. Žvelgiant į retoriką šiuo aspektu, jos ribos susiaurėja iki praktinių nuorodų, kaip įtikinti žmones. Šiuo požiūriu retorika netenka teorinio aspekto. Teorinis aspektas atsiranda tada, kai keliame klausimą, koks jos santykis su filosofija ir teorine kalba. Ar teorinė mintis privalo įgyti retorinę formą, kad būtų išreikšta ir suprasta? Ar retorika yra būtinas, imanentinis, neišvengiamas teorinės minties išraiškos būdas ar tik fakultatyvus, nebūtinas, tačiau galimas jos palydovas? Pagaliau lieka atviras klausimas: ar retorinio meistriškumo ugdymas neslopina kritinio mąstymo galių? Ugdymo filosofijos istorijoje atsakymų į šiuos klausimus galima rasti labai įvairių.
Highlights
Ugdymo procesui skirtuose tyrimuose ir švietimo dokumentuose retorinės iškalbos ugdymas ir kritinio mąstymo ugdymas paprastai aptariami atsietai
Tema „kalba ir žmogus“ toliau keičiama tema „Bendravimo kultūra, kalbos etiketas ir viešasis kalbėjimas“
This article deals with the problem of a paradoxical opposition between critical thinking and the art of rhetorics in upbringing
Summary
Šiame straipsnyje bandoma susieti kritinį mąstymą su retorinės išraiškos ugdymo ypatybėmis. Tačiau Sokratas nužymi takoskyrą tarp dialektikos ir iškalbos, sakydamas, kad jis pats tuos, kurie jį sekioja, mokąs dialektikos kaip kalbėjimo mąstant meno. Sokratas aptinka ir nusako problemą, kuri glūdi retorinio meistriškumo ugdymo srityje: – neugdant dorybių ir kritinio mąstymo, ji tampa tik prieiga prie ugdymo apskritai. Aristotelis manė, kad mąstymui priklauso tai, kas turi būti išreikšta žodžiu, todėl jis priskyrė mąstymui ir specifinius retorikos akcentuojamus dalykus. „Skirtumas tarp retorikos ir dramos, – sako Aristotelis, – yra tik toks, kad dramoje minėtosios poveikio rūšys turi būt pasiektos ir be žodinės išraiškos, o tuo tarpu retorikoje tą poveikį turi pasiekti kalbantysis asmuo, ir jis turi būti jo kalbos rezultatas; juk kokia būtų kalbėtojo paskirtis, jei jo mąstymas būtų aiškus visiems ir be retorikos?“ Anot Kvintiliano, šios dvi sferos – res ir verba – tapo atskirtos, tada kai kurie oratoriai ėmė nebesidomėti morale, o kai kurie tyrėjai tik save įvardijo išminties tyrėjais (Grassi, 1980, p. 47–48)
Sign-in/Register to view highlights & summary 
Published Version (
Free)
Talk to us
Join us for a 30 min session where you can share your feedback and ask us any queries you have
Schedule a call