Erozijos tema Czesławo Miłoszo kūryboje: svarstymai lietuvių literatūros akivaizdoje

Audinga Peluritytė

doi:10.15388/litera.2009.1.7787

Abstract

he creation of Polish literature classic Czesław Miłosz (1911–2004) is being discussed in this article. It is proposed that the Christian time and history are more important that space and its experiences in the creation of Miłosz. History is a time of God, Creator, that is given to human being, but that time of history is finite, and knowable in that way only. The time of history is given to human so that he could realize his will by creating culture, civilization, by being in action in the world. The gift of knowledge is given to human in the presence of God, Creator, and so the responsibility for the surrounding matter of the planet. Human inevitably consumes the nature of the planet he lives on by his activity, and embroils into a difficult creative process. The erosion of nature is a consequence of human activity in history. Miłosz ponders upon the categories of human history and nature by invoking plenty of cultural contexts. The Christian eschatology – one of the most important of them. But Lithuanian literature, entering Polish literature mainly through biographic and creative experience of Miłosz, almost does not know such eschatological, Christian time. The Lithuanian literature reasons in a perspective of natural, entropic time, and consequently the questions of Christianity, civilization, history exist in Lithuanian literature under a different – alternative – programme of natural religion and worldview.

Highlights

Vienintelė gairė lyginant kultūras yra tas pats principas, kuris galioja žmogaus tarp žmonių egzistencijoje ir nebūtinai suprantamas siaurai etine prasme: savęs atspindėjimas kitame didina savivoką, verčiančią konfrontuoti su savimi, tiktai šitaip save kitame pažindami, mes tampame žmonėmis, eventualiai – pasaulio piliečiais
Apmąstymai apie daiktų baigtinumą Miłoszo mintis išsviedžia į gamtamokslio erdvę ir verčia suvokti, kad visi gamtos dėsniai nurodo mums ne kokius nors pavienius atradimus, kurie galioja mokykloms, vadovėliams ir pasaulį tiriantiems išradėjams, bet juos vienijantį gyvenimo istorijos laiką, kuris turi pradžią ir pabaigą
Kad susidūrimą su klasika išgyventume kaip skausmingą, bet būtiną išganymo terapiją – lyg nudrėskiančią valktį nuo akių ir negailestingai sujaukiančią nusistovėjusią mūsų vertybių hierarchiją.“36 Šiuolaikinės poezijos įvairovėje nesunkiai galime įžvelgti monotonijos bruožų, o poezijos atnaujinimo veikla daugiausia priklauso nuo kritinės literatūros mokslo minties, kuri yra pirminė poezijos konfrontacijos su savimi sąlyga

Summary

Introduction

Vienintelė gairė lyginant kultūras yra tas pats principas, kuris galioja žmogaus tarp žmonių egzistencijoje ir nebūtinai suprantamas siaurai etine prasme: savęs atspindėjimas kitame didina savivoką, verčiančią konfrontuoti su savimi, tiktai šitaip save kitame pažindami, mes tampame žmonėmis, eventualiai – pasaulio piliečiais. Taigi į pasaulį Miłoszas, kaip ir jo poezijos žmogus, žvelgia iš dviejų perspektyvų – dieviškosios, kuri yra ir žmogaus atminties, sapnų, kūrybos, ir gamtos, kuri įkūnija egzistencijos medžiagą, pačią materiją.

Results

Conclusion