Descriptive problems in defining the category of copulas: syntactic and semantic distribution of the ingressive copulas VIRSTI and TAPTI

Rolandas Mikulskas

doi:10.15388/lk.2018.22519

Abstract

Descriptive problems in defining the category of copulas: syntactic and semantic distribution of the ingressive copulas VIRSTI and TAPTI

Highlights

Autorius pamato traktuoti visus jungties sakinius kaip indoeuropiečių kalbose paliudytų nominalinių sakinių paveldą pirmiausiai randa bejungtukiuose („grynuosiuose“ vardažodiniuose) lietuvių kalbos sakiniuose, kurių didžią dalį sudaro patarlės, priežodžiai ir kiti bendrieji teiginiai, plg.: (1) Ponas ne brolis. (LKIS, 133) (2) Juoda duona – ne badas. (LKIS, 133) (3) Tėvo piktumas begalinis. (LKIS, 133)
į naują rangą ar kitą socialinį statusą
6.3 Atlikta kontrastinė jungties formų virto vs tapo semantinės distribucijos tirtose DLKT imtyse analizė leidžia manyti, kad abiejų jungčių koegzistavimą gramatėjimo kelyje lydėjo ne tik tarpusavio sąveika dėl funkcinės analogijos (galimai ir konkurencija, kuri šiame straipsnyje nebuvo tirta), bet ir semantinės ingresyvinio aspekto raiškos erdvės dalijimasis pagal paveldėtosios reikšmės nulemtas šių jungčių semantines specifikacijas ir jas atliepiančius jų aspektinius profilius

Summary

Deskriptyvinės tradicinio jungties kategorijos apibrėžimo problemos

Tapatumo teiginiai sudaro tik nedidelę dalį visų kalboje vartojamų jungties sakinių. Dabartinėje lietuvių kalboje vardažodiniai sakiniai, kaip senasis prokalbės paveldas, daugiau ar mažiau patikimai gali būti konstatuoti tik bendrųjų teiginių, kategorijų apibrėžimų ar deiktinių kontekstų (tokių, kaip Štai tas – mano mokytojas) atvejais, − struktūriškai tai esti sakiniai, su daiktavardiniais predikatyvais, einančiais visai be jungties arba su pronominalinės kilmės jungtimi tai. Tradicinėje lietuvių kalbos gramatikoje veiksmažodžiams pasidaryti / darytis, tapti, likti, viena vertus, pripažįstama jungties funkcija vardažodiniuose sakiniuose, kita vertus, DLKG jie vadinami „nepilnareikšmiais“ (Ambrazas 1997, 612), LKIS − „pusiau savarankiškais“ veiksmažodžiais (Ambrazas 2006, 150). Nenuostabu, kad kitoje DLKG vietoje minėtieji veiksmažodžiai, priduriant prie jų dar kitus „nepilnareikšmius“ veiksmažodžius dėtis, apsimesti, atrodyti, vadinami „negrynosiomis“ jungtimis (Ambrazas 1997, 502−508), „grynosios“ jungties statusą paliekant tik veiksmažodžiui būti. Kad visų tapatumą tarp subjektinio referento ir veiksmažodžio komplemento implikuojančių konstrukcijų veiksmažodžiai yra pakankamai sugramatinti jungties funkcijai, pavyzdžiui, jie gali būti nepakankamai desemantizuoti, kad eitų su nenuspėjamos reikšmės komplementu. Jungties funkcijai pritaikyti (pakankamai sugramatinti) veiksmažodžiai, gali turėti kai kurių (tos funkcijos nenustelbiančių) papildomų reikšmių, pavyzdžiui, susijusių su tų veiksmažodžių priešdėlinėmis formomis, plg.:. Jungties veiksmažodžio sintaksiniu komplementu einantis neverbalinis predikatas (predikatyvas) tampa iš esmės nenuspėjamas iš jo reikšmės

JK analizė Kognityvinėje gramatikoje

Jungties apibrėžimas: kriterijai ir juos tenkinantys veiksmažodžiai

Jungties virsti semantinė apybraiža

Jungties tapti semantinė apybraiža

Jungčių virsti ir tapti galimo tarpusavio sukeičiamumo faktai DLKT