Abstract
Straipsnyje tyrinėjama (ne)valingos tylos raiška humanistinėje prancūzų fotografijoje, išskiriant Izraelio Bidermano (Izio) kūrybos atvejį. Po Antrojo pasaulinio karo Prancūzijoje dominavusi fotografija formavo šalies įvaizdį ir kolektyvinį tapatumą, nukreipdama žvilgsnį į dabarties realijas ir kasdienybę, o karo išgyvenimus ir trauminę patirtį išstumdama. Gyvenant valingos tylos visuomenėje, fotografų estetinė raiška kalbėjo apie nebūties meditaciją ir maskavo atminties stoką. Vis dėlto humanistinės fotografijos atstovai nevalingai suteikė estetinę raišką tylai, kuri slypi pačioje fotografijos kalboje. Darbe teigiama, kad humanistinės fotografijos estetika liudija nevalingos tylos egzistavimą, kuris gali būti matomas tik tada, kai analizuojamas iš įtarumo hermeneutikos perspektyvos. Bidermano kūrybos atvejo analizė atskleidžia tylos raišką, kurioje juntamas sudėtingas ryšys su praeitimi. Analizė leidžia praplėsti humanistinės fotografijos suvokimo ribas ir kritinį lauko vertinimą.
Talk to us
Join us for a 30 min session where you can share your feedback and ask us any queries you have
Schedule a callSimilar Papers
Disclaimer: All third-party content on this website/platform is and will remain the property of their respective owners and is provided on "as is" basis without any warranties, express or implied. Use of third-party content does not indicate any affiliation, sponsorship with or endorsement by them. Any references to third-party content is to identify the corresponding services and shall be considered fair use under The CopyrightLaw.
