Abstract
Šiuo straipsniu pradedama akademinė diskusija dėl to, ką Lietuvos partinei sistemai reiškė 2016 m. Seimo rinkimai. Atnaujinant rinkimų kaitumo rodiklius ir partijų konkurencinės erdvės žemėlapį (pagal rinkėjų vertinimus) teigiama: stabilizacija, nurodoma kalbant apie 2012 m. Seimo rinkimus, buvo labai santykinė (Vakarų politologai tikriausiai jos neįžvelgtų) ir, įvertinant visą 1992–2016 m. laikotarpį, panašesnė į išimtį. Taigi, 2016 m. rinkimai tiesiog grąžino nestabilią Lietuvos partinę sistemą į savas vėžes – nepaisant gana apgaulingos mažos naujų partijų sėkmės, matyti, kad padidėjo tiek bendras, tiek išorinis (parodantis partinės sistemos silpnumą) nestabilumas. Konkurencinėje erdvėje išryškėjusios dvi dimensijos vėl meta iššūkį Lietuvos tradicinių partijų gebėjimui integruoti naujokus. Akivaizdu, kad yra niša ir kartu poreikis toliau tirti rinkėjų elgesį, tad antroje straipsnio dalyje aptariami esminiai klausimai, kuriuos rinkimų politologijai (politinei sociologijai) pateikia 2016 m. Seimo rinkimai: rinkėjų kaitumo individo lygmeniu logika, (besikeičiantis?) rinkimų sistemos vaidmuo, partijų ir visuomenės (ne)susikalbėjimas, rinkimų kampanijos įtaka rinkimų rezultatui. Esant tiek nežinomųjų, siūloma kritiškai žiūrėti į galimybes prognozuoti rinkimų rezultatus ir vedama paralelė tarp politologų ir seismologų: smarkūs žemės drebėjimai, kaip ir tokie rinkimai, sunkiai numatomi iš anksto. Kaip sprendžiant trijų kūnų problemą, nestabilios sąveikos tarp pasiūlos, paklausos ir rinkimų sistemos veda į neprognozuojamą rinkimų rezultatą. Tačiau būtent dėl to ir reikia toliau tęsti tyrimus.
Highlights
This article strives to begin an academic discussion about the impact of the 2016 parliamentary elections on the Lithuanian party system
It was previously argued by political scientists that stabilization could be observed around the 2012 parliamentary elections
In 2016, the party system returned to the usual track: despite the deceptively small success of new parties, an increase in total and especially external volatility was observed
Summary
1973 m. rinkimai Danijoje, kuriuose vietoj penkių (kaip buvo įprasta anksčiau) į šalies parlamentą pateko net dešimt partijų, paskatino Vakarų Europos politologus į partines sistemas žiūrėti kiek kitaip. Kuris gal labiausiai ir kurstė politologų viltis, yra mažėjanti naujų partijų sėkmė: jeigu laikytumės labai griežtų kriterijų (pvz., kokius „tikrai naujoms“ partijoms taiko Alanas Sikkas29), tai Kristupo Krivicko ir Naglio Puteikio koalicijos neturėtume traktuoti kaip naujos (visgi traktavome: nors Pensininkų partija ir Lietuvos centro partija anksčiau dalyvavo rinkimuose, pats darinys buvo naujovė), o bendras naujų partijų gautų balsų procentas siektų vos 1,7 proc. Sanchezo kriterijus (pagal juos institucionalizuota partinė sistema turi pasižymėti nedideliu bendru kaitumu), Lietuva yra ant ribos, tai galime vadinti „nesusiformavusia“ partine sistema (didelis rinkimų kaitumas, tačiau mažas arba vidutinis išorinis, išlieka kai kurios pagrindinės partijos), o ta riba – LSDP ir TS-LKD išsilaikymas. 2 pav., taikant daugiamačių skalių metodą (plačiau apie šį metodą ir ankstesnių rinkimų konkurencinės erdvės žemėlapius galima rasti Ramonaitė, Jastramskis, 2014), pateikiamas Lietuvos partinės sistemos erdvinis žemėlapis pagal tai, kaip Lietuvos nacionalinėje 2016 m. Toliau šis poskyris ir yra struktūruojamas pagal šias veiksnių grupes – arba kitaip tariant, tris esminius kūnus, kurie lemia rinkimų rezultatą
Sign-in/Register to view highlights & summary Sign-in/Register to access full text options 
Free) 
Talk to us
Join us for a 30 min session where you can share your feedback and ask us any queries you have
Schedule a call
