Abstract
Straipsnyje analizuojama vizualinės prievartos tema kine ir konkretus vizualinės prievartos atvejis Michaelio Haneke’s „Smagiuose žaidimėliuose“. Serijiniai šiuolaikinės vizualinės kultūros produktai konstruojami pagal „taikomojo aristotelizmo“ taisykles. Aristotelio „Poetikos“ pertvarkymas savo reikmėms ypač akivaizdus serijiniuose vizualinės prievartos kūriniuose. Aristotelio teorija traktuojama ne tik kaip prievartos vaizdavimą legitimuojantis veiksnys, bet ir kaip taisyklių sąvadas, leidžiantis bet kokiame pramoginiame prievartos kūrinyje pasiekti „institucionalizuotą katarsį“.Glaudūs šiuolaikinių vizualinės prievartos kino kūrinių ir „taikomojo aristotelizmo“ ryšiai leidžia suprasti, kodėl pramoginės vizualinės kultūros kritika neretai sutampa su siekiu dekonstruoti klasikinės naracijos dėsnius. Būtent tokios strategijos „Smagiuose žaidimėliuose“ laikosi austrų režisierius Haneke, du kartus, 1997 m. ir 2007 m., identiškai atkartojęs tą patį naratyvą. Haneke iš esmės paneigia du esminius Aristotelio poetikos principus. Pirma, suardo vizualinio malonumo patyrimą, sykiu užkirsdamas kelią žiūrovui patirti katarsį. Antra, to paties smurtinio epizodo persukimo atgal veiksmu pagrindiniu filmo personažu paverčia patį žiūrovą. Šios modifikacijos paverčia „Smagius žaidimėlius“ polemikos su šiandienos pramoginiais smurtiniais filmais kritine platforma.
Highlights
Būtent ekskursas į Aristotelio „Poetiką“ gali suteikti galimybę kiek kitu aspektu pažvelgti tiek į šiuolaikinę vizualinės prievartos industriją, tiek ir į jos kritiką Haneke’s „Smagiuose žaidimėliuose“
Skiriasi tik refleksyvumo blokavimo formos – viena stovykla nesuteikia impulso apmąstyti prievartos vaizdavimo, nes jį iš anksto cenzūruoja kaip nekvestionuojamai žalingą, kita sukyla prieš cenzūrą ir kontrolę, bet kartu paverčia vizualinę prievartą neproblemišku fenomenu
Summary
Būtent ekskursas į Aristotelio „Poetiką“ gali suteikti galimybę kiek kitu aspektu pažvelgti tiek į šiuolaikinę vizualinės prievartos industriją, tiek ir į jos kritiką Haneke’s „Smagiuose žaidimėliuose“. Kada „Poetika“ traktuojama kaip prievartą mene legitimuojantis veiksnys, neturima omeny, kad ji pati besąlygiškai reabilituoja bet kokį smurtinį vaizdavimą. Kad kai kurie Aristotelio „Poetikos“ principai vizualinių kūrinių serializacijos laikmečiu yra itin efektyvus įrankis vizualinės prievartos malonumams konstruoti.
Sign-in/Register to view highlights & summary Sign-in/Register to access full text options 
Talk to us
Join us for a 30 min session where you can share your feedback and ask us any queries you have
Schedule a callDisclaimer: All third-party content on this website/platform is and will remain the property of their respective owners and is provided on "as is" basis without any warranties, express or implied. Use of third-party content does not indicate any affiliation, sponsorship with or endorsement by them. Any references to third-party content is to identify the corresponding services and shall be considered fair use under The CopyrightLaw.
