Abstract
Straipsnyje nagrinėjamos Vidurio ir Rytų Europos gerovės režimų orientacijos į amžių skirtumų priežastys. Ieškoma atsakymo į klausimą, kodėl vienų Vidurio ir Rytų Europos (VRE) valstybių socialinė politika yra palankesnė vyresnio amžiaus piliečiams, o kitų – jaunesniems. Gerovės režimo orientacija į amžių nustatoma apskaičiuojant vyresniems / jaunesniems piliečiams skiriamų socialinių išlaidų santykį (VJIS indeksą). Pagrindiniais analizės objektais pasirinktos dvi VRE valstybės, kurios gerovės režimų tyrimuose įprastai apibrėžiamos kaip tuo požiūriu panašios, tačiau jų orientacija į amžių labai skiriasi. Tai Vengrija, kurios gerovės režimas orientuotas į jaunesnius, ir Lenkija, itin didelę savo socialinių išlaidų dalį skirianti pensininkų gerovei užtikrinti. Atliekant sisteminę šių valstybių orientacijos į amžių kaitos procesų analizę, išryškėja, kad dabartinė Vengrijos ir Lenkijos gerovės režimų orientacija į amžių yra nulemta dviejų istorinių kritinių lūžių, įvykusių septintu–aštuntu dešimtmečiais ir pokomunistinio laikotarpio pradžioje. Remiantis istorinio institucionalizmo koncepcija, identifikuojami procesai, kaip dvi institucijos – socialinės sistemos fragmentacijos laipsnis ir partinės konkurencijos pobūdis – bei jų sąveika bėgant laikui lėmė Vengrijos ir Lenkijos gerovės režimų orientacijos į amžių skirtumų atsiradimą.
Highlights
In the context of the current demographic changes, how the welfare states address the risks faced by people at different stages in the life course affects both citizens’ lives and the capacity of national economies to adapt to new conditions
Age orientation of welfare states in this region is analysed for the first time in this article
Age orientation is measured by calculating the Elderly/Children Spending Ratio (ECSR)
Summary
Dėl savo santykinio naujumo literatūros laukas, kuriame aiškinami gerovės režimų orientavimosi į amžių skirtumai, nėra platus ir pakankamai ištyrinėtas. Šio teorinio modelio esmė yra, kad dvi pagrindinės institucijos: 1) bendras gerovės režimo modelis (universalus ar grindžiamas profesiniu kapitalu) ir 2) vyraujančios partinės konkurencijos pobūdis (programinė ar klientelistinė) bei šių institucijų sąveika bėgant laikui iš esmės lemia gerovės režimų orientaciją į amžių. Apibendrinant, pagal Lynch modelį, klientelistinės partinės konkurencijos ir profesiniu kapitalu grindžiamos socialinės sistemos sąveika lems gerovės režimo orientaciją į vyresnius, o programinės konkurencijos ir universalaus režimo – į jaunesnius piliečius Vadovaujantis Lynch teorija, tik profesiniu kapitalu grindžiamo modelio gerovės užtikrinimo principais remiama socialinė sistema gali būti fragmentuojama – suteikiamos privilegijos atskiroms amžiaus grupėms, todėl jos sąveika su klientelistine partine konkurencija lemia gerovės režimo orientaciją į vyresnius piliečius. Kad, siekiant nustatyti realius socialinių sistemų skirtumus VRE valstybėse, teisingiau būtų vertinti ne kurį gerovės režimo modelį (universalų ar grindžiamą profesiniu kapitalu) atitinka konkrečios valstybės socialinė sistema, o sistemos fragmentacijos laipsnį – ar visiems piliečiams taikomos vienodos taisyklės. Iš VRE kontekstui pritaikyto Lynch istorinio institucionalizmo teorinio modelio kyla pagrindinės hipotezės, kurios bus tikrinamos empirinėje straipsnio dalyje ieškant Vengrijos ir Lenkijos gerovės režimų orientacijos į amžių skirtumus nulėmusių priežasčių
Sign-in/Register to view highlights & summary Sign-in/Register to access full text options 
Free) 
Talk to us
Join us for a 30 min session where you can share your feedback and ask us any queries you have
Schedule a call
