VAIKŲ, SULAUKUSIŲ PILNAMETYSTĖS, IŠLAIKYMAS: TEISINIS REGULIAVIMAS IR PRAKTIKA

Abstract

Straipsnyje analizuojamas besimokancių vaikų, sulaukusių pilnametystės, islaikymo institutas, t. y. reglamentavimo genezė, kitimo priežastys, tėvų pareigos teikti paramą pilnameciams vaikams turinys, atskirų kriterijų reiksmė. Speciali norma, reglamentuojanti tėvų pareigą islaikyti savo vaikus, sulaukusius pilnametystės, Civiliniame kodekse buvo įtvirtinta dar 2004 m. lapkricio 11 d., taciau vėliau (2013 m. birželio 20 d. įstatymu) reguliavimas buvo praplėstas suformuojant atskirą CK straipsnį (3.1921 str.). Siame laikotarpyje nekvestionuojamą reiksme turėjo Konstitucinio Teismo nutarimas (2007 m. birželio 7 d.), kuriame be kita ko konstatuota, jog islaikymo priteisimas pilnameciams asmenims negali būti grindžiamas tokiais pat principais kaip nepilnameciams. Atlikus įvairių instancijų teismų sios kategorijos bylų analize, teigtina, kad teismų praktika yra skirtinga, nors esamas reguliavimas nustato konkrecius kriterijus teisei į paramą realizuoti ir atitinkamai tėvų pareigai teikti paramą. Nevienodas teisės normų interpretavimas ir taikymas teismams aktyviai naudojantis diskrecijos teise sudaro prielaidas abejoti įtvirtintos pilnamecio asmens teisės į paramą efektyviu įgyvendinimu. Kita vertus, neeliminuojama galimybė pažeisti teises tėvų, kurie, neva, privalėtų teikti islaikymą. Straipsnyje daugiausia naudojami sisteminės ir lyginamosios analizės metodai.