Abstract
Straipsnyje analizuojamos V. Lenino loginės idėjos ir jų teoriniai šaltiniai. Vienas jų – XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios gamtos mokslų pasiekimų filosofinis apibendrinimas, kitas – jo siekis metodologiškai pagrįsti pačią dialektinio materializmo filosofiją, noras ją paversti efektyvia gamtos ir visuomenės mokslų filosofinių klausimų sprendimo priemone. Teigiama, kad dialektiką, logiką ir pažinimo teoriją traktuodamas kaip vieningą visumą, V. Leninas išsprendė svarbius filosofinio pobūdžio logikos klausimus – klausimą apie loginių struktūrų pobūdį, jų kilmę ir atitikimą tikrovei. Loginėse struktūrose atsispindi bendriausi tikrovės bruožai, su kuriais žmogus susiduria savo praktinėje veikloje. Aptariama tarybinėje filosofijoje vykstanti polemika dėl dialektinės logikos pobūdžio. Viena perspektyviausių šios logikos sampratų yra jos laikymas mokslu apie kitų mokslų vystymąsi, arba metateorija.
Highlights
Dialektikos ir pažinimo teorijos vienybė seka iš metodo ir teorijos vienybės
Y. pasaulio pažinimo ist1Jrijos išdava, suma, išvada" 1 Taigi dialektinė logika tiria gnoseologinį klausimą: kaip mąstymas pažįsta objektyvųjį pasaulį, objektyvią tiesą (be to, kaip mąstymas pažįsta pats save)
Summary
Tuometinė formalioji logika nepatenkino daugelio XIX a. Mokslinin kų, o nuo XIX šimtmečio vidurio ėmusi formuotis simbolinė, arba matematinė, logika tebuvo žinoma tik nedaugeliui matematikų. Leninas nenagrinėjo simbolinės logikos kūrėjų pateiktos problematikos. Ir kai Engelsas bei Leninas kritikavo formaliąją logiką už jos trūkumus, tai aišku, kokią formaliąją logiką jie turėjo galvoje.
Sign-in/Register to view highlights & summary Sign-in/Register to access full text options 
Free) 
Talk to us
Join us for a 30 min session where you can share your feedback and ask us any queries you have
Schedule a call
