Abstract
The modern governments are conceived as to draw their legitimacy based on universal rational knowledge and the concept of controllable and calculable risks as a tool for ensuring progress and welfare of society. The multiple risks and uncertainties of modernisation that the governments were incapable to deal with caused a deficit of legitimacy and institutional ambiguity (or the institutional void as Hajer suggested calling it). Consequently, new actors and new political arenas or spaces have emerged and are expected to lead to institutional innovation. The Soviet system represents the version of the modern state which based its legitimacy on the principle of rationalism applicable towards external nature and was challenged by multiple risks and side effects of its industrial development that led to the deficit or even absence of legitimacy. The crisis of legitimacy of the Soviet state and institutional void, this paper argues, was a key premise for the former Soviet republics such as Lithuania to restore its’ statehood and independence in search of new democratic participatory modes of governance. The theoretical perspective based on governance transformations induced by the crisis of legitimacy, uncertainties of modernisation and institutional void in the former Soviet system of governance is illuminated by two empirical cases rooted in the nuclear energy sector, namely the accident at Chernobyl Nuclear Power Plant in Ukraine in 1986, and public controversy around the Ignalina Nuclear Power Plant in Lithuania.
Highlights
Moderniosios demokratinės valstybės savo bei savo veiksmų teisėtumą siekė pagrįsti moderniojo racionalizmo nuostata, jog rizikos yra apskaičiuojamos ir kontroliuojamos, ir, remiantis racionalu žinojimu, įmanoma užtikrinti progresą ir gerovę valstybės teritorijoje
– Vilnius: Vilniaus pedagoginis universitetas, Lietuvos Konfliktų prevencijos centras
Summary
Moderniųjų valstybių politinė santvarka, jos teisėtumas buvo grindžiamas racionalaus, universalaus žinojimo principu bei prielaida, jog rizikos yra apskaičiuojamos ir kontroliuojamos; apskaičiuojant ir kontroliuojant rizikas, įmanoma užtikrinti progresą ir visuomenės gerovę. Nagrinėjama šiame straipsnyje – tai politinių institucijų transformacijos, kurios atsiranda kaip atsakas į modernizacijos proceso sąlygotas daugialypes rizikas; teigiama, jog būtent šios rizikos turėjo įtakos politinėms transformacijoms Rytų Europoje XX a. To meto žiniasklaidoje elektrinės statybos darbai buvo vaizduojami su tam tikru patosu, o pats procesas tarsi iliustravo, kaip sovietiniai žmonės, vadovaudamiesi racionaliu ekspertiniu žinojimu, penkmečio planais bei sovietinės vadovybės direktyvomis, užvaldo gamtą, jos rizikas, bei panaudoja jas valstybės bei visuomenės gerovei: „Vykdydami komunistų partijos bei vyriausybės direktyvas, sparčiai dirba jauni statybų darbuotojai, atvykę iš įvairiausių šalies kampelių, vedami komjaunimo lyderių, kiekvienais metais, statybų tempas darosi vis spartesnis, o laimėjimai – vis didesni. Ignalinos atominė elektrinė turėjo simbolizuoti klestinčią Sovietų Sąjungos ekonomiką, racionalaus mokslo laimėjimus, bei pagrįsti sovietinio režimo teisėtumą
Sign-in/Register to view highlights & summary Talk to us
Join us for a 30 min session where you can share your feedback and ask us any queries you have
Schedule a callDisclaimer: All third-party content on this website/platform is and will remain the property of their respective owners and is provided on "as is" basis without any warranties, express or implied. Use of third-party content does not indicate any affiliation, sponsorship with or endorsement by them. Any references to third-party content is to identify the corresponding services and shall be considered fair use under The CopyrightLaw.
