The Problem of Experience in E. Voegelin’s Philosophy

Dovydas Caturianas

doi:10.15388/10.15388/problemos.99.3

Abstract

The paper deals with the problem of E. Voegelin’s notion of experience: the positive meaning of this concept is not specified in any of the author’s works. Based on W. James’s ‘‘Essay on Radical Empiricism” and Voegelin’s late works, it is shown that Voegelin’s theory of consciousness is rooted in James‘s concept of “pure experience”, which essentially sought to close the epistemological chasm between subject and object, phenomena and noumena. According to this notion, mental and physical, subjective and objective realities are merely derivative aspects of a certain primordial pure experience, which is more elementary and fundamental than the two former aspects of reality. Finally, the article exposes other implications of this connection with James’s philosophy for E. Voegelin’s theory of consciousness.

Highlights

The paper deals with the problem of E
Šiame darbe Jamesas sprendė vieną iš sudėtingiausių ir svarbiausių prob lemų Vakarų filosofijoje – santykio tarp subjektyvios ir objektyvios tikrovės problemą, kuri, pasak paties Jameso, nuo pat karteziškosios filosofijos iškilimo Vakarų mąstymo tradicijoje paliko vargiai peržengiamą epistemologinę bedugnę tarp pažįstančiojo ir pažinamojo, subjekto ir objekto: „Filosofijos istorijoje subjektas ir jo objektas buvo laikomi absoliučiai diskretiškomis esybėmis; ir todėl pastarojo pasiekiamumas pirmajam arba pirmojo gebėjimas suvokti pastarąjį įgavo paradoksalų pobūdį, kurį įveikti bandė visų rūšių teorijos“ (James 1912: 52)
Ši pirmapradė grynoji patirtis tik potencialiai gali virsti objektyvia išorine arba subjektyvia mentaline tikrove, tačiau savo pirmaprade forma ji visuomet yra vientisa, neutrali ir „tik ra“ – patirtis savaime nėra nei mentalinė, nei fizinė

Summary

Introduction

The paper deals with the problem of E. Atrodo, suteikia siūlo galą analizuojant jo patirties sampratos susiformavimą: Išplėtodamas savo grynosios patirties sampratą Jamesas prisilietė prie dalyvavimo sąmonės tikrovės tiek, kiek tai, ką jis vadina grynąja patirtimi, yra kažkas, ką galima priskirti subjekto sąmonės srauto arba objektų išoriniame pasaulyje kontekstui.

Results

Conclusion