Abstract
In the 1970s, the process of the European integration induced discussions about the deficit of democracy in the European Union (EU). The decreased power of national parliaments and the increased autonomy of the executive sphere are named as the aspects this problem. As this problem has been realised, the importance of the parliamentary scrutiny of the EU affairs increased significantly. The main question raised in this article is whether the level of preference divergence within the coalition determines the parliamentary scrutiny intensity of the EU affairs. The Lithuanian case is analysed. In the article, the levels of preference divergence of two political coalitions and the intensity of the parliamentary scrutiny of the EU affairs implemented in the period of their governance (06.07.2006–17.11.2008 and 18.11.2008–30.04.2012) are compared. The preferences of political parties are identified by using an expert survey. The intensity of parliamentary scrutiny is analysed with reference to the information provided in the protocols of the European Affairs Committee’s meetings.
Highlights
When analyzing the issue of the parliamentary scrutiny of the European Union (EU) affairs, very often the parliament is perceived as an undivided, integral object
The parliament is composed of different political parties that can have very different or similar attitudes and may form coalitions or become an oppositional power
The parties that have formed a coalition become the actors that scrutinize the government. These parties feel the need to scrutinize ministers and their subordinates who represent their coalitional partners in the government
Summary
Kiekvienas jų turi tik dvi veiksmų galimybes: patikėtojas – deleguoti arba nedeleguoti valdžią patikėtiniui, patikėtinis – dirbti arba vengti darbo, išsisukinėti. Pagrindinė modelio prielaida yra ta, jog patikėtinis ir patikėtojas elgiasi racionaliai ir gali turėti skirtingas preferencijas, interesus, siekti skirtingų tikslų, nesutarti dėl pastangų, kurios turi būti įdėtos, norint pasiekti tam tikrų rezultatų. Patikėtojas turi kuo labiau sumažinti savo ir patikėtinio turimos informacijos skirtumus: rinkti informaciją ir apie patikėtinio veiksmus, ir apie jo sugebėjimus, interesus, tikslus. Parlamentinė demokratija gali būti suvokiama kaip delegavimo grandinė: rinkėjai deleguoja valdžią išrinktam parlamentui, parlamentas savo ruožtu deleguoja įstatymų vykdymą vyriausybei, vyriausybė – atskiriems ministrams, o ministrai – valstybės tarnautojams. Šias institucijas sieja ne tik valdžios delegavimo, bet ir atvirkštinis atskaitomybės ryšys: parlamentas yra atskaitingas rinkėjams, vyriausybė – parlamentui, ministrai – vyriausybei, o vals-. Siekiant užtikrinti vyriausybės atskaitomybę parlamentui, vykdoma parlamentinė kontrolė, kuri šiame straipsnyje suvokiama kaip „parlamento naudojamos nustatytos priemonės ir sankcijos, siekiant tiesiogiai ar netiesiogiai veikti vyriausybės veiklą, taip pat politinių priemonių, sukeliančių politinius padarinius, taikymas“11
Sign-in/Register to view highlights & summary Sign-in/Register to access full text options 
Free) 
Talk to us
Join us for a 30 min session where you can share your feedback and ask us any queries you have
Schedule a call
