Socialinių paslaugų kokybės standartizavimas Lietuvoje

Abstract

Straipsnyje aptariami iššūkiai socialinių paslaugų sektoriui ir poreikis kurti kokybės valdymo ir užtikrinimo sistemą. Socialinių paslaugų sektorius yra vienas iš sparčiausiai augančių nūdienos ekonomikos sektorių Europoje, daugėjant paslaugų gavėjų, mažėja valstybės galimybės prisidėti prie socialinių paslaugų organizavimo, taip išryškėja visuomenės savireguliacijos funkcijų poreikis ir socialinių paslaugų sektoriaus ekonomizavimo problema. Straipsnyje pateikiamas socialinių paslaugų teikimo Lietuvoje kontekstas, analizuojami nauji iššūkiai, kylantys šiam sektoriui, ir grindžiama būtinybė diegti kokybės užtikrinimo ir vertinimo modelius. Straipsnyje taip pat analizuojamos skirtingos kokybės koncepcijos ir šių koncepcijų taikymo socialinių paslaugų sektoriuje galimybės ir teorinės prielaidos. Aptariant socialinio darbo specifiką ir klientų įtraukimo svarbą, analizuojamas išorinio kokybės užtikrinimo, paremto griežtu standartizavimu, ir vidinio kokybės užtikrinimo, kuris remiasi profesine savireguliacija ir etika, santykis. Straipsnyje pateikiamos socialinių paslaugų standartizavimo prielaidos ir bruožai, aptariama standartizavimo praktika Europoje. Taip pat nagrinėjama kokybės apibrėžimo kaip bendro suinteresuotų šalių susitarimo problema ir analizuojamas socialinių paslaugų kokybės sąvokos vartojimo kontekstas bei kokybės apibrėžties interpretacijos Lietuvos strateginiuose dokumentuose.