Abstract
The theme-rheme (topic-focus) structure of a sentence is inherent in all the languages of the world. The difference lies in the means of functional sentence perspective, which is determined by the grammatical structure of a language. It is especially obvious in languages of different typology (e.g. synthetic and analythic). The aim of this article is to investigate expressions of Norwegian equivalents to Lithuanian remic secondary parts of the sentence (object and adverbial modifier) in the Lithuanian language. The analysis resorts for illustrations to the short story “Gyvenimas po klevu” by Granauskas and its translation into Norwegian.The analysis shows, the secondary parts of the sentence can be made rhemic in the Norwegian language by the following means: various syntactic constructions (cleft, the reduplication of a sentence part), replacing one sentence part with other sentence part of the same meaning, alterations in the expression of the sentence part, syntactic order reshuffling, inversion, the passive voice, introduction of extra elements.Both languages display the principle of the end position of the rheme, in both languages the object and the adverbial modifier can be rhemised by way of inversion. In the case the rhemic object or the rhemic adverbial modifier occupies the last position in a sentence in the Norwegian language, some extra means of focus of the object and the adverbial modifier are needed.
Highlights
Įvadinės pastabosDaugumos pasaulio kalbų sakinio struktūrą lemia sakinio dalių pozicija sakinyje, sakinio informacinė struktūra (žinoma informacija, t. y. tema, eina sakinio pradžioje, o nauja, arba aktuali, sakinio informacija, t. y. rema, eina sakinio pabaigoje) bei kirtis (nekirčiuotos sakinio dalys pasakomos anksčiau nei tos pačios kirčiuotos sakinio dalys) (Faarlund et al 1997, 855)
Minėtosios aktualiosios skaidos perteikimo priemonės dažniausiai gramatikose nagrinėjamos kiekviena atskirai
Kadangi tyrimo empirinė medžiaga – grožinis literatūros kūrinys ir jo vertimas, šiame straipsnyje atkreipiamas dėmesys į praktinę vertimo problemą – netikslumus, susijusius su reminių antrininkių sakinio dalių interpretavimu ir jų perteikimu vertime į norvegų kalbą
Summary
Daugumos pasaulio kalbų sakinio struktūrą lemia sakinio dalių pozicija sakinyje, sakinio informacinė struktūra (žinoma informacija, t. y. tema, eina sakinio pradžioje, o nauja, arba aktuali, sakinio informacija, t. y. rema, eina sakinio pabaigoje) bei kirtis (nekirčiuotos sakinio dalys pasakomos anksčiau nei tos pačios kirčiuotos sakinio dalys) (Faarlund et al 1997, 855). Kaip ir kitose analitinėse kalbose, kur žodžių tvarka fiksuota, būtinos kitos aktualiosios skaidos raiškos priemonės – remai nukelti kuo toliau sakinio pabaigos link vartojamos įvairios sintaksinės konstrukcijos (lūžis, pristatomoji konstrukcija, sakinio dalies iškėlimas), morfologinės priemonės (pvz., žymimoji ir nežymimoji forma), leksika (tam tikri prieveiksmiai, dalelytės) ir kt[2]. Tuo tarpu įvairių kalbų tekstų gretinamaisiais tyrimais galima išryškinti ir retesnius, gramatikose neaprašytus, tačiau kalbose vartojamus aktualiosios skaidos komponentų temos ir remos perteikimo būdus skirtingos struktūros kalbose. Griškevičienė 2008), o šio straipsnio tikslas – pratęsiant minėtąjį tyrimą, išnagrinėti reminių lietuvių kalbos antrininkių sakinio dalių (papildinio ir aplinkybės) perteikimo norvegų kalboje variantus. Kadangi tyrimo empirinė medžiaga – grožinis literatūros kūrinys ir jo vertimas, šiame straipsnyje atkreipiamas dėmesys į praktinę vertimo problemą – netikslumus, susijusius su reminių antrininkių sakinio dalių interpretavimu ir jų perteikimu vertime į norvegų kalbą
Sign-in/Register to view highlights & summary Sign-in/Register to access full text options 
Free) 
Talk to us
Join us for a 30 min session where you can share your feedback and ask us any queries you have
Schedule a call
