Abstract

Studies of the Christian apocrypha have paid relatively little attention to the authors' self-awareness and intentions. The authors of the Apocrypha often impersonate characters of the apostolic generation or write about events that could not have been known to them. This leads to the suspicion that they are deliberately trying to manipulate the reader by directly deceiving him. In contemporary scholarship, apocryphal literature is often described as "forgery". We believe that in many cases this is not an accurate characterisation. The aim of the authors was not manipulation, creating a power relationship of authority with the reader, but the reconstruction of tradition by responding to a new Sitz im Leben. The article emphasises the secondary, derivative character of apocryphal literature. The authors of the Apocrypha were convinced of the veracity of their texts because they systematically relied on sources that were reliable from their point of view: the future canonical gospels, the oral contents, often with folkloric features, theological topoi taken over from the previous generation. This made it possible to attribute their work to the apostles or their companions, since the belief of the time was that the work of the disciples could rightly be attributed to the teacher. It is very likely that some of the works reflect the experience of altered states of consciousness.

Highlights

  • Studies of the Christian apocrypha have paid relatively little attention to the authors' self-awareness and intentions

  • Iš esmės abiejų mokslininkų prieiga veda į šalį nuo svarbaus klausimo: ar yra prasminga implikuoti sąmoningą apokrifinių autorių pastangą apgauti skaitytoją, manipuliuoti juo diegiant savo pažiūras ar tam tikrą religinę laikyseną, prisidengus biblinio herojaus kauke? Galiausiai redukcionistinis požiūris į vieną eilę su apokrifiniais kūriniais surikiuoja ir Naujojo Testamento „pseudoepigrafus“1, ir net apskritai visus jo tekstus (Koester 1990; Koester 2005)

  • Kai kalbame apie ankstyvosios krikščionybės dokumentus, sąmoningos ir tikslingos apgavystės, kaip manipuliavimo skaitytoju instrumento, negalima ignoruoti, tačiau tai neturi užgožti fakto, jog tokia apgavystė visada egzistuoja konkrečiomis sąlygomis ir nėra vienintelis ar bent dominuojantis apokrifinės kūrybos akstinas

Read more

Summary

Contents lists available at Vilnius University Press

Krikščioniškų apokrifų tyrimuose palyginti nedaug dėmesio skiriama autorių savimonei ir intencijoms. Apokrifų autoriai dažnai prisistato apaštalų kartos personažais arba rašo apie įvykius, kurie jiems negalėjo būti žinomi. Kad jie sąmoningai siekia manipuliuoti skaitytoju, jį tiesiogiai apgaudami. Šiuolaikiniuose tyrimuose apokrifinė literatūra dažnai apibūdinama kaip „padirbinys“ (forgery). Kad daugeliu atvejų tai nėra tiksli charakteristika. Autorių tikslas – ne manipuliacija, kuriant autoritetingos galios santykį su skaitytoju, bet tradicijos rekonstrukcija, randantis naujam Sitz im Leben. Apokrifų autoriai buvo įsitikinę savo tekstų teisingumu, nes sistemiškai rėmėsi, jų manymu, patikimais šaltiniais – būsimomis kanoninėmis evangelijomis, sakytiniais padavimais, dažnai turinčiais folklorinių bruožų, iš ankstesnės kartos perimtais teologiniais topais. Tai leido apokrifų autorių kūrybą priskirti apaštalams ar jų bendražygiams, nes, to meto įsitikinimu, mokinių kūryba teisėtai gali būti priskirta mokytojui. Kad kai kuriuose kūriniuose atsispindi ir pakeistinių sąmonės būsenų patirtis. Reconstruction of Tradition and Religious Imagination in Early Apocryphal Writing

Prologas XX amžiuje
Kanoninis naratyvas kaip apokrifizacijos galimybės sąlyga
Lojalioji tradicijos rekonstrukcija
Radikalioji tradicijos rekonstrukcija
Full Text
Published version (Free)

Talk to us

Join us for a 30 min session where you can share your feedback and ask us any queries you have

Schedule a call