Ranciere’s Challenge for the Lithuanian Modern Art Histories: The Possibility of New Sensible Structures

Karolina Rybačiauskaitė

doi:10.15388/problemos.97.16

Abstract

By analysing Jacques Rancière’s conception of art regimes and taking the practical example of paintings by Lithuanian artist Vincas Kisarauskas, it is demonstrated that by thinking about the modern art in the 20th century as the intersection of the three art regimes by Rancière, we might escape from the binary oppositions still prevailing in the interpretations of modern art in post-soviet and post-socialist countries, and also escape the current narratives of late and silent modernisms implying the belatedness and disability of modern art created in Soviet Lithuania. By writing histories of modern art with Rancière, it is possible to claim that at least a part of Lithuanian modern art is neither late nor silent. On the contrary, the part operating in the aesthetic regime of art becomes a space of search for the new tropes of expression and of the common sensual fabric of life.

Highlights

Universalia menine ir etine būtinybe paremta modernybės koncepcija problemiška ir mąstant apie posovietinių ir posocialistinių šalių modernų meną
Nes, nepaisant menininkų politinio prieštaringumo, verčia juos dalyti į dvi grupes: į konformistus ir nonkonformistus, į tuos, kurie priklausė oficialiajai kultūrai, ir į tuos, kurie – ne, o pats menas taip pat imamas vertinti kaip politiškas arba apolitiškas6
Estetiniam režimui yra būdinga politikos logika – juslumo padalijimo principas, pagal kurį įvairios praktikos ir žinios, parodydamos, kas iki šiol buvo nematoma, negirdima ir nesuprantama, kuria bendrą pasaulį ir tuo pačiu metu lemia subjektų galimybes būti ir veikti tam tikrose to pasaulio vietose, jį suvokti, suprasti ir transformuoti (Rancière 2017a: 12)

Summary

Karolina Rybačiauskaitė

Pasitelkiant Jacques’o Rancière’o meno režimų teoriją bei praktinį Vinco Kisarausko tapybos atvejį, siekiama parodyti, jog, vertinant XX a. Modernų meną kaip visų trijų meno režimų susikirtimo vietą, įmanoma atsiriboti nuo daugelio binarinių opozicijų, šiandien vis dar naudojamų mąstant apie modernų meną posovietinėse ir posocialistinėse šalyse, bei išvengti modernaus meno naratyvų, turinčių meno atsilikimo ir neįgalumo potekstę. Rašant modernaus meno istorijas su Rancière’u, galima teigti, kad bent jau dalis Lietuvos meno sovietmečiu nei vėluoja, nei yra tylus, tačiau, veikiant estetiniam meno režimui, tampa naujų tipiškų formų ir bendro juslinio audinio kūrimo vieta. Pagrindiniai žodžiai: Kisarauskas, politinė estetika, juslumo padalijimas, meno režimai, Rancière’as, tylusis modernizmas, vėluojantis modernizmas. Ranciere’s Challenge for the Lithuanian Modern Art Histories: The Possibility of New Sensible Structures

Meno filosofija

Vėluojantis ir tylusis modernizmas

Modernizmų koegzistencija ir politinė estetikos logika

Tipiškos formos ir juslinis audinys sovietmečiu