Problems of issuing the European investigation order

Abstract

Europos tyrimo orderis (toliau ETO) kaip naujas teisinio bendradarbiavimo instrumentas tarp Europos Sąjungos valstybių narių gana neseniai pradėtas naudoti praktikoje – nuo 2017 m. birželio 15 d. Iki minėtos datos teisinis bendradarbiavimas, susižinojimas baudžiamosiose bylose tarp Europos Sąjungos (toliau ES) valstybių narių buvo reglamentuojamas Europos konvencijomis bei jų papildomais protokolais, Europos įrodymų orderiu, Europos arešto orderiu. Naujasis teisinis instrumentas pakeitė gana nelanksčius teisinio bendradarbiavimo instrumentus, todėl tikimasi, kad tai pagreitins tyrimo veiksmus ES valstybėse narėse. 2014 m. balandžio 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/41/ES dėl Europos tyrimo orderio baudžiamosiose bylose II skyriaus Procedūros ir apsaugos priemonės, skirtos išduodančiajai valstybei, 6 str. ETO išdavimo ir perdavimo sąlygos 1 d. nurodoma, kad „Išduodančioji institucija gali išduoti ETO tik tuo atveju, kai tenkinamos šios sąlygos: a) išduoti ETO yra būtina ir proporcinga 4 straipsnyje nurodyto proceso tikslu, atsižvelgiant į įtariamojo arba kaltinamojo teises, ir b) ETO nurodytą (-as) tyrimo priemonę (-es) būtų galima nurodyti vykdyti tokiomis pačiomis sąlygomis panašioje nacionalinėje byloje.“ Kaip ir kiekviena nauja teisinė priemonė, atsirandanti gana konservatyvioje terpėje, kokia laikytinas baudžiamasis procesas, ETO taikytojams praktinėje veikloje iškyla naujų klausimų. Pvz., kokia vienos iš direktyvos dėl ETO (6 str. 1 d. a) p. paminėtų išdavimo sąlygų, išreikštos žodžiu „būtina“ samprata? Kokiais kriterijais vadovaujantis nustatoma, kada išduoti ETO yra būtina, o kokiais atvejais to daryti nerekomenduotina? Taigi anksčiau paminėti klausimai nubrėžia šio tyrimo kryptį, būtent – išanalizuoti vienos iš ETO išdavimo sąlygos požymio, išreikšto žodžiu „būtina“ sampratą, jo aiškinimą supranacionalinių ir nacionalinių teismų jurisprudencijoje ir pateikti kriterijų, kurie padėtų apsispręsti priimant sprendimą išduoti arba atsisakyti išduoti ETO konkrečiame ikiteisminiame tyrime ar baudžiamojoje byloje.