Abstract
Tęsiant kinematografinės prievartos tyrinėjimus, straipsnyje nagrinėjamas vienas ryškiausių kino istorijoje metakino pavyzdžių – Michelangelo Antonioni „Fotopadidinimas“ („Blow up“). Pirma, atskleidžiant, kokiu būdu „Fotopadidinimas“ aprėpia ne vien fotografijos istorijos, bet ir pamatinius ontologijos klausimus, sugrįžtama ne vien prie vieno iš fotografijos pradininkų F. Talboto, bet ir prie filosofijos klasiko Platono nuostatų. Antra, pasitelkiant R. Barthes’o nuostatas, tyrinėjami mados fotografijos filosofiniai aspektai. Trečia, siekiant išryškinti bendrą „Fotopadidinimo“ kontekstą, aptariama J. Bergerio ir D. McCullino kontroversija karo arba agonijos fotografijos klausimu. Straipsnyje atskleidžiama Antonioni strategija fiksuoti prievartą (žmogžudystę) ne tiesiogiai, bet kaip sociume vyraujančios monotonijos įveikos simptomą ar galimybę. Argumentuojama, kad tokia prieiga leidžia Antonioni išvengti prievartos statuso hipostazavimo, būdingo profetiniams meninės prievartos manifestams.
Highlights
Straipsnyje atskleidžiama Antonioni strategija fiksuoti prievartą ne tiesiogiai, bet kaip sociume vyraujančios monotonijos įveikos simptomą ar galimybę
Štai kodėl išskirtinės mados fotografo galios, turinčios būti monotonijos ir rutinos priešnuodžiu, atsigręžia prieš patį fotografą ir parbloškia jį dar didesne jėga – vieną akimirką tampa aišku, kad monotonija yra persmelkusi ir pasiglemžusi ne tik modeliuojamas situacijas ir detales, bet ir žaismą modeliuojamomis tapatybėmis bei kitybėmis
Kadangi bandymas pabėgti iš rutinos ir nuobodulio yra toks partikuliarus atvejis, kurį nulemia patys rutina bei nuobodulys, tai ir Tomo esminę nuostatą mados industrijoje veikiau nusako ne Veruschkos fotografinio meilės akto scenografija, o fotosesija, kurioje Tomas bergždžiai modeliuoja nuotaikingą vasarišką atmosferą
Summary
Straipsnyje nagrinėjamas vienas ryškiausių kino istorijoje metakino pavyzdžių – Michelangelo Antonioni „Fotopadidinimas“ („Blow up“). Straipsnyje atskleidžiama Antonioni strategija fiksuoti prievartą (žmogžudystę) ne tiesiogiai, bet kaip sociume vyraujančios monotonijos įveikos simptomą ar galimybę. Tęsiant prievartos statuso vartojimo visuomenėje tyrinėjimus ir atsigręžiama į Antonioni „Fotopadidinimą“ (Blow up, 1966). Nors pats „Fotopadidinimas“ tiesiogiai nevaizduoja karo, filmo kontekstui itin svarbus šis vaizdų multiplikacijos ir devalvacijos aspektas – praėjus porai dešimčių metų po karo, karas, kaip totalinės prievartos forma, yra nutolęs kaip tiesiogiai patiriamas fenomenas, bet maksimaliai priartėjęs kaip virtualus medijų produktas. Pavyzdžiui, 2014 metais Londono „Parafin“ galerijoje surengtoje parodoje „Fotopadidinimas: dailė, fotografija ir tikrovė“, kurios atspirties tašku, kaip galima lengvai atspėti iš parodos pavadinimo, ir tapo Antonioni filmas, akcentuota, kad „Fotopadidinimo“ fotografinės technikos anticipuoja XXI amžiaus dailės technikas. Pats šis tariamas prievartos branduolys pateiktas tokiu paslėptu pavidalu, jog apie jį negalima kalbėti kaip apie nekvestionuojamą tikrovę. Ką filmas apie fotografiją byloja apie prievartos statusą sociume? Koks „Fotopadidinime“ išryškintos prievartos santykis su kitomis kinematografinės prievartos formomis? Ar nustojus prievartą suvokti kaip avangardinį ar krizės įveikos veiksnį, prievarta neišvengiamai traktuotina vien kaip vartojimo visuomenės sistemos elementas? Į šiuos klausimus ir bus mėginama atsakyti šiame straipsnyje, kurio taikinyje iš pradžių neabejotinai atsiduria „Fotopadidinimo“ metaaspektai
Sign-in/Register to view highlights & summary Sign-in/Register to access full text options 
Free) 
Talk to us
Join us for a 30 min session where you can share your feedback and ask us any queries you have
Schedule a call
