Abstract
This article discusses the role of Michelangelo Buonarroti in the Seventeenth-century art theory treatises of Cardinal Federico Borromeo De pictura sacra and Musaeum. In the referred text we can notice an ambivalent approach to the artistic genius of Buonarroti. In several cases Borromeo mentions Michelangelo as an artistic example who equalled or even exceled the great artists of Antiquity, albeit in other paragraphs the author criticises the artist for his aesthetic fallacy. A close reading of De pictura sacra and Musaeum, as well as an analysis of Borromeo’s didactic programme in the newly established Accademia del disegno in Milan allows to heed that Cardinal was rather an admirer of Michelangelo’s personality and talent. In De pictura sacra Buonarroti and other Renaissance Masters serve a rhetoric function and allow to conceptualise the theological and aesthetic framework for a post-Tridentine Catholic religious art.
Highlights
This article discusses the role of Michelangelo Buonarroti in the Seventeenth-century art theory treatises
In the referred text we can notice an ambivalent approach to the artistic genius of Buonarroti
albeit in other paragraphs the author criticises the artist for his aesthetic fallacy
Summary
Dėl daugybės istorinių įvykių ir socialinių pokyčių Ilguoju vadinamame šešioliktajame amžiuje estetinė teorija ir praktika patyrė laipsnišką raidą nuo brandžiojo Renesanso ir manierizmo iki ankstyvojo baroko. Borromeo traktatuose De pictura sacra ir Musaeum tapo meninė imitacija (Barasch 1985, 234). Meno traktatuose vyrauja meninės raiškos (stiliaus, naujumo, išskirtinumo) vertinimas (Barasch 1985, 321), o XVI a. Tuo pat metu teoriniuose meno traktatuose pradėta formuoti baroko estetika iškėlė emocingo ir paveikaus stiliaus poreikį (Blunt 2018, 10), kurio nebeatitiko idealizuotas ir metaforizuotas mikelandželiškas grožio supratimas (Barasch 1985, 194; Blunt 2009, 68). Optimistiškas Filippo Neri dvasingumas, kuriuo sekė ir Federico Borromeo (Jones 1993, 9), nebuvo toks griežtas ir linkęs į asketizmą, matomą ankstyvesniuose Gilio ar Paleotti meno teorijos traktatuose, tačiau taip pat propagavo turinio pirmumą prieš formą sakraliame mene (Wittkower ir Jaffe 1972, 40). Taigi po Tridento susirinkimo Michelangelo tapyba imta kritikuoti ne tik dėl pasikeitusios estetinės paradigmos, bet ir dėl teologinių netikslumų ir neaiškumo – kitaip tariant, dėl formos pirmumo prieš turinį
Sign-in/Register to view highlights & summary Sign-in/Register to access full text options 
Free) 
Talk to us
Join us for a 30 min session where you can share your feedback and ask us any queries you have
Schedule a call
