Abstract
[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]
 Straipsnyje nagrinėjami pokario kino propagandos tekstai – trys filmai, 1947 m. sukurti Lietuvai, Latvijai ir Estijai kaip šių šalių politinės žiūros ir prieinamų subjekto pozicijų „treniravimo“ įrankis. Pagrindinis klausimas – kiek totalūs, rišlūs yra minėti filmai ir ką reiškia jų kuriamo tolydumo pertrūkiai naratyvinio kino ideologijos kontekste? Atsispiriant nuo Michelio Foucault aptariamos diskurso amplitudės, straipsnyje analizuojami erdviniai kompozitai – montažo figūros, konstruojančios naratyvinį tolydumą ardančias erdves. Paprastai jos laikomos kritinio santykio su dominuojančiu diskursu resursu, tačiau sovietinės ideologijos formavimosi laikotarpio (porevoliucinio Rusijoje ir pokario Baltijos šalyse) medžiaga rodo, kad kai kompozitines erdves gamina hegemonijos centras, jos arba brėžia šios utopinį matmenį, arba žymi negrėsmingą besisteigiančios hegemonijos neišbaigtumą.
Highlights
The article asks how coherent a narrative ideology really is and how total is the control of narrative in film propaganda developed for the Baltic States in the immediate aftermath of WWII
In 1947, three films for the newly occupied Baltic countries were produced by Lenfilm and Mosfilm in cooperation with the local studios: Marytė for Lithuania, Life in a Citadel (Elu tsitadellis, directed apie erdvinius kompozitus ir kino propagandą by Herbert Rappaport) for Estonia and Homeward with Victory (Mājup ar uzvaru, directed by Aleksandr Ivanov) for Latvia
These films served as an introduction of the Soviet visual regime to the new territories and trained new citizens to learn its political optics
Summary
Straipsnyje nagrinėjami pokario kino propagandos tekstai – trys filmai, 1947 m. sukurti Lietuvai, Latvijai ir Estijai kaip šių šalių politinės žiūros ir prieinamų subjekto pozicijų „treniravimo“ įrankis. F. Platto, Rygos kaip kinematografinio „užsienio“, „Vakarų“ epistemologinis neapibrėžtumas ankstyvajame pokario kine susijęs su tuo, kad ji „dvejopai apibrėžta: Latvijos erdvės ne tik teikia europietišką scenografiją filmo veiksmui, bet ir veikia kaip paribio, tapatybės užklausimo zona Sovietų Sąjungos rėmuose – tai vieta, kurioje pokariu ir vėlyvuoju sovietmečiu tapatybė buvo kompleksiška, daugiasluoksnė ir niekada vienareikšmė“31. Tai filmas apie leitenantą Augustą Griezę, kuris, kaip ir Marytė, tampa partizanu, bet ne savo vardu, nes buvo apšmeižtas nacių ir latvio išdaviko, ir visą filmą trokšta bendros ir asmeninės pergalės, sugrąžinsiančios gerą vardą. Kaip kad „Marytės“ ar „Citadelės“ atveju, kompozitai naudojami taip pat filmų finale, demonstruojant tinkamą tinkamo subjekto įsteigimą, tad ir naratyvinių propagandinių tikslų išsipildymą. Tačiau naratyvinės analizės rėmuose galima teigti, kad stalininės kino propagandos atveju erdviniai kompozitai buvo ne oponavimo forma ar jos kontrabandinė liekana, o naratyvinio ir vizualaus elementoriaus, įvedančio į politinį režimą ir jo kuriamas mitologijas, pertvarkymo ir pritaikymo rezultatas, šiai skopinei ir politinei tvarkai priimtinas. Tad kai kompozitines erdves gamina hegemonijos centras, jos arba brėžia šios utopinį matmenį, arba žymi negrėsmingą hegemonijos nestabilumą steigimosi pradžioje
Sign-in/Register to view highlights & summary Talk to us
Join us for a 30 min session where you can share your feedback and ask us any queries you have
Schedule a callDisclaimer: All third-party content on this website/platform is and will remain the property of their respective owners and is provided on "as is" basis without any warranties, express or implied. Use of third-party content does not indicate any affiliation, sponsorship with or endorsement by them. Any references to third-party content is to identify the corresponding services and shall be considered fair use under The CopyrightLaw.
