Mokslo vertybinio neutralumo problema

Zenonas Norkus

doi:10.15388/problemos.2001.59.6829

Abstract

Straipsnyje analizuojama šiuolaikinių diskusijų mokslo vertybinio neutralumo klausimais priešistorė. Išskiriami trys mokslo vertybinio neutralumo problemos aspektai: loginis (deskriptyvinių teiginių ir vertinimų dichotomija ir „Hume'o principas“), metodologinis (reikalavimas priimti ir atmesti hipotezes vien pažintinių vertybių pagrindu), etinis (draudimas mokslo vardu ginti ir skelbti nepažintines vertybes) ir trys diskusijos šiuo klausimu etapai. Analizuojami neutralumo principo šalininkų argumentai, pateikti pirmų dviejų tos diskusijos etapų metu. Ypatingas dėmesys skiriamas keblumams, su kuriais susidūrė šio principo pagrindimas: tai duomenų statistinio reikšmingumo lygmens pasirinkimo priklausomybės nuo nepažintinių vertybių problema, kuri iškyla tikrinant statistines hipotezes (ji yra aktuali loginiam empirizmui), taip pat problema, kaip suderinti sprendimų ir faktų dichotomiją su bazinių teiginių konvencionalumo teze (su ja susiduria kritinis racionalizmas). Aptariami neomarksistinės „kritinės teorijos“ kritinio socialinio mokslo uždavinių sampratos ypatumai, nulėmę jos ryžtingą opoziciją mokslo vertybinio neutralumo principui. Kaip atskaitos taškas skirtingoms mokslo vertybinio neutralumo principo redakcijoms išdėstyti ir palyginti imamos klasikinės vokiečių sociologo Maxo Weberio (1864-1920) formuluotės. Ypatingas dėmesys skiriamas Weberio teiginiams apie „kultūros mokslų“ vertybinių prielaidų kintamumą, anticipuojantiems kai kurias postpozityvistinės mokslo filosofijos idėjas. Lyginant Weberio pažiūras į racionalią diskusiją dėl „galutinių“ vertinimų su povėberinės analitinės metaetikos idėjomis, kvestionuojamas požiūris (jį reiškia A. Maclntyre ir W. G. Runcimanas), kad Weberis buvo nonkognityvistas. Weberio pasisakymai šiuo klausimu interpretuojami kaip kvazitranscendentalinės praktinio proto dialektikos apmatai, kurie gali būti gretinami su Kanto transcendentaline teorinio proto dialektika.

Highlights

Kuri nagrinėjama šiame straipsny je, yra labai gerai pažįstama vyresniosios ir viduriniosios kartos lietuvių skaitytojui kiek kitokiu pavadinimu: ar socialinis mokslas gali ir turi būti „nepartinis/partinis" ? Jau vien šie žo džiai gali sukelti tokiam skaitytojui alergiją ir norą mesti juos minintį tekstą į šalį.
TLl vokiečių sociologas „pagrindžia" visą puslapį užimančia serija retorinių klausimų[23], kuriais jis siekia įtikinti skaitytoją priimti tokią bendrą išvadą: „visiškai skirtingos proble mos yra, viena, faktų konstatavimas, matema tinių arba loginių santykių, kultūros gėrybių vidinės struktūros nustatymas ir, kita, atsaky mas į kultūros ir atskirų jos turinio komponen tų vertės klausimą, toliau - į klausimą, kaip reikia veikti kultūrinėje bendrijoje ir politinia me susivienijime".24 O Weberio pasisakymai apie TL2 savo gausa nenusileidžia pasisaky mams profesinės mokslo etikos klausimais, išsamumu[25] juos netgi pranokdami.
Toks yra „klausimas, ar tam, kuris daug padaro (viel leistet), turi bū ti ir daugiau atlyginta, ar atvirkščiai, iš to, ku ris daugiau sugeba padaryti, turi būti ir daug reikalaujama; taigi ar, pavyzdžiui, vardan teisingumo, (...) dideliam talentui reikia duo ti dideles galimybes, ar atvirkščiai (kaip manė Babeufas), nelygaus intelektualinių sugebėji mų pasiskirstymo neteisybę reikia išlyginti, griežtai rūpinantis, kad talentas, kurio turėji mas jau pats savaime teikia prestižo jausmo palaimą, negalėtų pasinaudoti dar ir savo ge resniais šansais pasaulyje".28 Kitas pavyzdys (jį Weberis pateikia dažniausiai) - jo taip vadi namų „atsakomybės etikos" (Verantwortung sethik) ir „nuostatos etikos" (Gesinnungsethik) konfliktas.

Summary

Introduction

Kuri nagrinėjama šiame straipsny je, yra labai gerai pažįstama vyresniosios ir viduriniosios kartos lietuvių skaitytojui kiek kitokiu pavadinimu: ar socialinis mokslas gali ir turi būti „nepartinis/partinis" ? Jau vien šie žo džiai gali sukelti tokiam skaitytojui alergiją ir norą mesti juos minintį tekstą į šalį.

Results

Conclusion