Abstract
Istoriografinės paradigmos – tai tik vienas iš galimų istoriografijos raidą aiškinančių modelių, tik, ko gero, stambiausi dariniai istoriografijos raidoje. Tačiau tam tikrai konkrečiai istoriografijos tradicijai analizuoti reikia taikyti ir kitas istoriografijos raidos artikuliacijas bei aiškinimo būdus. Istoriografijos istorikai kalba apie mokyklas, kryptis, sroves ir panašias tiek idėjinius, tiek socialinius raidos momentus apimančias kategorijas, kurios savo apimtimi yra savotiškos tarpinės istoriografijos raidos grandys tarp istoriografinių paradigmų ir atskirų istorikų veiklos. Lietuvoje vykdomų istoriografinių tyrimų visumoje įvairios istoriografinės mokyklos dažnai lieka akademinių interesų užribyje. Šiuo straipsniu atkreipiamas dėmesys į Trečiosios Prancūzijos Respublikos (Troisième République, 1870–1940) metais Prancūzijos istorijos moksle dominavusią istoriografinę mokyklą. Nagrinėjamos Metodinės mokyklos (École Méthodique) ištakos, vadinamasis metodinis posūkis istoriografijoje, išryškinami kanoniniai mokyklą fundavę ir jos pobūdį formavę tekstai, istorijos metodologijos supratimo svarbiausios nuostatos ir principai. Pasitelkus idėjų istorijos ir istoriografijos studijų teikiamas galimybes, analizuojama tos mokyklos samprata ir teorinės nuostatos. Siekiant konceptualesnio žvilgsnio įdėmiau pažiūrima, kaip Trečiosios Respublikos istoriografinės tradicijos yra analizuojamos šiandienėje istoriografijos istorijoje. Straipsnio lituanistinį aktualumą grindžia sąryšių ir paralelių identifikavimas, prancūziškosios Metodinės mokyklos veiklos atgarsių paieška besiformuojančioje lietuviškojoje istoriografinėje tradicijoje.
Highlights
Summary In general, different historiographical schools often remain on the fringes of academic interest when conducting historiographical research in Lithuania
The aim of this article is to characterize the historiography school in France which dominated the academic history science in the Third French Republic (1870–1940) through the opportunities offered by the ideas of history studies and historiography according to the criteria selected
For more conceptual look the article considers the issue how historiographical traditions of the Third Republic are analysed in today’s historiography history and deals with problematic issues
Summary
Kas formavosi Prancūzijos istoriografijoje su ta istorikų karta, kurios raiškos pradžią nužymi prancūzų pralaimėjimas Prancūzijos–Prūsijos kare (1870–1871 m.), dažnai vadinama metodiniu posūkiu istoriografijoje. Šios mokyklos formavimasis kanoninių tekstų požiūriu driekiasi per kelis dešimtmečius: nuo Gabrielio Monod (1844–1912) manifestu vadinamo teksto[6], kuris buvo parašytas kaip naujo istorijos žurnalo Prancūzijoje (Revue historique, 1876 m.) vedamasis, iki jau minėto istorijos studijų įvado (Introduction aux études historiques, 1898 m.)[7]. Istoriografijos tyrimuose ne kartą yra pastebėta, kad naujai atsirandanti mokykla (o neretu atveju kartu ir nauja istorikų karta) prieštarauja, atsiriboja ir bando išsiskirti, atitrūkti nuo prieš tai buvusių mokyklų. Kurių metodologinų aspiracijų bene pamatinės charakteristikos yra jų darbo metodiškumas, griežtas nuoseklumas ir sistemingumas dirbant su istorijos šaltiniais, taip pat būdingas kritiškumas ir tam tikras skepticizmas, nuosekliai bando demaskuoti keletą buvusios istoriografinės tradicijos akligatvių (tokiais laikydami pirmiausia pernelyg didelę reikšmę apibendrinimams, subjektyvizmą, lyrizmą, kritinės ir lyginamosios analizės stoką)[8]. Antroje pusėje patyrė esmingą Vokietijos istoriografijos tradicijos poveikį, nes daugelis Metodinės mokyklos atstovų savo istorijos studijas gilino būtent Vokietijos mokslo institucijose. Nepaisant tam tikro teorinių dalykų ignoravimo, paskutinio XIX a. ketvirčio įvairių priešpriešų ir kritikos atmosferoje prancūziškoji istoriografinė mokykla suformulavo keletą pamatinių istorijos metodologijos principų ir taisyklių, turėjusių funkcionuoti istorinės mokyklos darbo praktikoje: 1) istoriko darbe svarbiausia vieta skiriama dokumentams10; 2) suformuluota griežto skaitymo samprata (taikant išorinės kritikos, vėliau vidinės kritikos operacijas ir standartus); 3) objektyvumo, kuris metodistus vertė pirmenybę teikti faktams, paieškos; 4) ypatingas dėmesys istoriko paruošimui (mokymui); 5) vadinti save istoriku galima tik apgynus disertaciją (thése)[11]
Sign-in/Register to view highlights & summary Sign-in/Register to access full text options 
Talk to us
Join us for a 30 min session where you can share your feedback and ask us any queries you have
Schedule a callDisclaimer: All third-party content on this website/platform is and will remain the property of their respective owners and is provided on "as is" basis without any warranties, express or implied. Use of third-party content does not indicate any affiliation, sponsorship with or endorsement by them. Any references to third-party content is to identify the corresponding services and shall be considered fair use under The CopyrightLaw.
