Meno mirties motyvas Th. Adorno antinomiškos meno kūrinių prigimties teorijoje

Rūta Marija Vabalaitė

doi:10.15388/problemos.1998.53.6910

Abstract

Straipsnyje analizuojama meno mirties samprata T. Adorno estetikos teorijoje. Meno kūrinio neigimo santykių samprata laikoma T. Adorno bandymu aprašyti vieną iš būdų, kuriais konkrečiam patyrimui atsiskleidžia tikroji būtis, bandymu paaiškinti pirmapradiškai vieningų sąvokinės ir nesąvokinės patirties plotmių susijungimą. Tapdama neigimo santykių apibūdinimu, meno mirties sąvoka nutolsta nuo hėgeliškų šios sąvokos prasmių. Viena šios sąvokos reikšmių T. Adorno filosofijoje – tradicinio meno negalimumas šiuolaikiniame pasaulyje. Meninio vaizdo krizę sukelia šiuolaikinio pasaulio katastrofa. Svarbiausia meno mirties reikšme straipsnio autorė laiko transcendentinio aspekto mene stoką. Trečioji reikšmė skleidžiasi iš meno kūrinių daiktiškumo ir nedaiktiškumo antinomijos. Meno kūrinį konstituoja jo skirtumas nuo daikto, o įdaiktinimas reiškia kūrinio mirtį. Ketvirtoji meno kūrinio mirties reikšmė susijusi su objektyvaus aspekto atsiradimu. Paskutinė meno mirties prasmė yra tyla, kaip iš vidaus meną ardanti meno siekiamybė. Mirtis apibūdina skiriamąją šiuolaikinio meno ypatybę – paties meno esmės ardymą.

Highlights

Sutartiniunaivete idealu" (l, 462), nes refleksija yra būtinas meno komponentas ir neįvertinda mas to, kad turinio ir formos atitikimas net ir klasikiniame mene yra represyvios sąmonės apraiška (l, 231-232)
Paties Adomo žodžiais:,menas nebe atitinka savo reikalavimų ir tampa nemenišku[entkunstet], kai jam ne pavyksta pasiekti transcendencijos" (1, 116)
Mirtis apibūdina skiriamąją šiuolaikinio meno ypatybę - paties meno esmės ardymą, kai kūriniai tampa menu tik dėl to, kad ir įtraukia, ir paneigia įvairius tradicinius meno elementus

Summary

Introduction

Sutartiniunaivete idealu" (l, 462), nes refleksija yra būtinas meno komponentas (juk naivi kūryba niekada ir nebuvo įmanoma) ir neįvertinda mas to, kad turinio ir formos atitikimas net ir klasikiniame mene yra represyvios sąmonės apraiška (l, 231-232). Kad meno mirtis yra problema ir kritikuoja hėgelišką jos sampratą. Meno kūriniai yra tik ženklai arba funkcijos.

Results

Conclusion