Abstract
Straipsnyje aptariamos ir palyginamos Rytų Prūsijos lietuvių kultūros veikėjo, rašytojo, filosofo Vydūno (1868–1953) ir Indijos visuomeninio politinio veikėjo, nacionalinio išsivadavimo judėjimo lyderio Mahatmos Gandžio (1869–1948) filosofinės pažiūros ir visuomeninė veikla. Teigiama, kad abu jie gyveno ir dirbo beveik tuo pačiu metu ir analogiškomis aplinkybėmis. Indija buvo pavergta anglų kolonizatorių, o Rytų Prūsijos lietuvius slėgė intensyvi germanizacija. Šios sąlygos ir bendras filosofinių pažiūrų šaltinis – senovės indų filosofija – suformulavo beveik vienodas jų filosofines pažiūras ir visuomeninės veiklos principus. Jie rėmėsi nuostata, kad žmogaus, tautos ir visos žmonijos likimas priklauso nuo moralinių principų laikymosi, nuo žmogaus dvasinio pasaulio. Vydūnas ir Mahatma Gandis pabrėžė individualybės, jos tobulumo svarbą, nuo kurios priklauso jos santykis su pasauliu, su visur esančia dievybe. Pastebima, kad abu aptariamieji veikėjai taikė pasyvų pasipriešinimą kaip pagrindinį kovos metodą.
Highlights
Indija ir Lietuva - geografine padėtimi labai tolimos ir skir tingos šalys
Tačiau skvarbesnis žvilgsnis į tų kraštų dvasinės kultūros palikimą gali atrasti ne atsitiktinių analogijų, o daugelio šimtmečių sluoksniais nusėstos arti mos giminystės pėdsakų
Kad neužilgo bus visapusiškai ištyrinėtas tų kūrinių ir jų autoriaus ryšys su senosios Indijos kultūra, bus surastos pačios giliau sios to ryšio šaknys
Summary
Indija ir Lietuva - geografine padėtimi labai tolimos ir skir tingos šalys. Gali atrodyti nerealus ir jų kultūrų lyginimas. Ir bene stipriausiai Indijos dvasinės kultūros aromatas pasklido iš mūsų rašytojo ir filosofo Vydūno (1868-1953) kūrinių bei gyvenimo principų. Šiandien negalima sulyginti Gandžio ir Vydūno veiklos mastų, ypač jos rezultatų, tačiau principai, tikslai bei pasaulėžiūra, kuriais buvo grįsta ši veikla, buvo nepaprastai panašūs, ir tai nekelia jokių abejonių. Vydūnas kovojo išimtinai kultūros fronte: rašė ir leido savo tautiečiams filosofines bei grožines knygas, kuriose mokė juos nacionalinio atsparumo prieš jo laikais ypač suintensyvėjusią germanizaciją, prieš savanorišką lietuvių nutautėjimą, pasidavimą materialinei vokiečių kultūrai. Nors Vydūno veiklos ir nepavadinsime pasyviu pasi priešinimu, tolygiu gandiškajam, bet jos pagrindas iš esmės buvo tas pats: jei ne pasyvus pasipriešinimas, tai vidinė, moralinė kova, statymas tauto je vidinės-dvasinės tvirtovės, į kurią nepajėgtų įsiveržti joks priešas. Sukūrusios aukštą dvasinę kultūrą, Indijos ir lietuvių tautos buvo be jėgės kapitalistinės ir ypač imperialistinės epochos džiunglėse, kur vis ką lėmė ne dvasinė, o materialinė galybė, ginklo jėga.
Sign-in/Register to view highlights & summary Sign-in/Register to access full text options 
Talk to us
Join us for a 30 min session where you can share your feedback and ask us any queries you have
Schedule a call
