Abstract
One of today’s most painful problems of the society of Lithuania is massive emigration, which is often heated debated in different circles of the society. One of the aspects of the problem is concerned with the Lithuanian language: whether or not the language should be maintained. Lithuanian emigrants often complain that their children are not willing to talk with their parents in their native/heritage language. On the other hand, there are many examples when after spending long years in emigration, people are still fluent in their native tongue and/or maintain strong national identity. Thus the paper aims at exploring strategies of how Lithuanian emigrant families maintain the Lithuanian language.The paper analyses the US subset of the data collected during the research project “The Language of Emigrants”. The subset consists of three generations of Lithuanian emigrants. The investigation is based on a quantitative survey (n = 438) and qualitative in-depth semi-standardized interviews (n=15) from the USA (most of them recorded in May 2012 in Los Angeles, CA).The results of the research suggest that successful maintenance of the Lithuanian language has been due to a conscious decision by the members of the family to keep the language as a language of communication in the family and to pass it over to the younger generation. Emotional ties with the native/heritage language are also very important. The investigation has identified the prevalence of the authoritarian management model of language maintenance in those families.No less important is the social environment outside the children’s home domain. Formal education and active involvement in the Lithuanian community are considered significant factors contributing to learning/maintaining the Lithuanian language. Regular trips to Lithuania also help strengthen the sense of ethnic identity.
Highlights
Svarbiausias dėmesys straipsnyje kreipiamas į tai, kokie kalbos vadybos būdai lemia tai, kad vaikai ar anūkai išmoksta ir išlaiko gimtąją ar paveldėtąją kalbą
Csilla Bartha (2005: 26–27), tyrinėjusi etninę vengrų bendruomenę JAV, pastebi, kad jos tirtose šeimose buvo naudojami trys modeliai: 1) autoritarinis modelis – tie, kurių puristinis nusiteikimas stiprus, namie ir bendruomenėje kalba tik paveldėtąja kalba ir reikalauja, kad jų pačių ir kiti vaikai kalbėtų taip pat; 2) interakcinis modelis – tie, kurie pabrėžia, kad jiems svarbu, kad vaikai mokėtų tinkamai pritaikyti ir etninės, ir daugumos kalbos diskurso strategijas, kalba ir paveldėtąja, ir dominuojančia kalba, priklausomai nuo aplinkybių ir situacijos; 3) integracinis modelis – tie, kuriems svarbesnės kitos nuostatos nei kalbos išsaugojimas, kalba tik dominuojančia kalba su savo vaikais, net tuomet, jei patys tarpusavyje kalbasi paveldėtąja kalba
Lituanistinė mokykla svarbi dėl dviejų priežasčių, viena vertus, ji pastiprina lietuvių kalbą, antra vertus, vaikai susipažįsta, susiranda draugų ir taip savaime atsiranda progų bendrauti lietuviškai, be to, vaikai supranta, kad yra ir kitų vaikų, kurių tėvai laikosi tokių pačių nuostatų
Summary
Csilla Bartha (2005: 26–27), tyrinėjusi etninę vengrų bendruomenę JAV, pastebi, kad jos tirtose šeimose buvo naudojami trys modeliai: 1) autoritarinis modelis – tie, kurių puristinis nusiteikimas stiprus (norima išlaikyti „švarią“ ir „gryną“ kalbą), namie ir bendruomenėje kalba tik paveldėtąja kalba ir reikalauja, kad jų pačių ir kiti vaikai kalbėtų taip pat; 2) interakcinis modelis – tie, kurie pabrėžia, kad jiems svarbu, kad vaikai mokėtų tinkamai pritaikyti ir etninės, ir daugumos kalbos diskurso strategijas, kalba ir paveldėtąja, ir dominuojančia kalba, priklausomai nuo aplinkybių ir situacijos; 3) integracinis modelis – tie, kuriems svarbesnės kitos nuostatos nei kalbos išsaugojimas, kalba tik dominuojančia kalba su savo vaikais, net tuomet, jei patys tarpusavyje kalbasi paveldėtąja kalba. Kad tyrimo dalyviai renkasi tokį pasakojimo apie šeimos kalbų vadybą būdą, nes kalbėjimas vien lietuviškai yra prestižiškiausias bendruomenėje, gali būti, kad kalbėjimas ir dominuojančia kalba šeimoje yra natūralus, todėl nesureikšminamas, tačiau, skirtingai nuo Barthos apibrėžto interakcinio modelio, toks kalbėjimasis renkamasis ne tiek dėl to, kad vaikai mokėtų gerai kalbėti ir angliškai, bet dažniau dėl to, kad taip vaikams yra lengviau:. Kai vaikai kalbėjo / kalba ne lietuviškai, griežtai reikalaudavau / reikalauju kalbėti lietuviškai
Sign-in/Register to view highlights & summary Talk to us
Join us for a 30 min session where you can share your feedback and ask us any queries you have
Schedule a callDisclaimer: All third-party content on this website/platform is and will remain the property of their respective owners and is provided on "as is" basis without any warranties, express or implied. Use of third-party content does not indicate any affiliation, sponsorship with or endorsement by them. Any references to third-party content is to identify the corresponding services and shall be considered fair use under The CopyrightLaw.
