Abstract
Straipsnyje siekiama atsakyti, kodėl Baltijos šalys per 2008 m. jose prasidėjusią ekonomikos krizę pasirinko „vidinės devalvacijos“, o ne „išorinės“ (valiutos) devalvacijos kelią. Pradžioje apibūdinama Baltijos šalių situacija ir dvi alternatyvos, kurias buvo galima pasirinkti. Teigiama, kad ekonominiai ir struktūriniai veiksniai negali iki galo paaiškinti Baltijos valstybių sprendimo. Toliau, remiantis teorine literatūra, formuluojamos kelios pagrindinės politinės aiškinimo perspektyvos, orientuotos į išorės veiksnius, visuomenę (plačiosios visuomenės ir gamintojų grupių interesai), taip pat institucinė perspektyva. Kokybinė atvejo analizė atskleidžia, kad Baltijos šalių sprendimas nebuvo nulemtas išorės veiksnių, bet atspindėjo stiprų vidaus konsensusą dėl fiksuoto valiutos kurso išlaikymo svarbos. Savo ruožtu šis konsensusas rėmėsi tiek plačiu visuomenės, tiek gamintojų grupių palaikymu. Vis dėlto į visuomenę orientuota perspektyva taip pat negali iki galo paaiškinti keliamo klausimo – tam reikalinga institucinė perspektyva, atsižvelgianti į istorinį fiksuoto valiutos kurso sistemų sukūrimo ir įtvirtinimo kontekstą. Bėgant laikui, sustiprėjo šią instituciją palaikančios jėgos tiek idėjinėje plotmėje (su valstybingumu susijusios idėjos ir įsitikinimai apie priežastinius ryšius), tiek materialinėje plotmėje (įsiskolinimas užsienio valiuta). Paskutinės krizės metu taip pat išryškėjo tendencijos, kurios stiprino institucinę pusiausvyrą, palaikančią fiksuoto valiutos kurso režimą.
Highlights
The article addresses the question of why the Baltic countries chose internal devaluation over external devaluation in response to the economic crisis of 2008–2010
After describing the situation in the Baltics and the two main choices, the paper argues that economic explanations are insufficient in accounting for the choice
Several political explanations for the choice are laid out based on external pressure arguments, society-oriented perspective and institutional perspective
Summary
Baltijos šalių ekonominės problemos buvo klasikinis ekonominio „perkaitimo“ reiškinio padarinys: skolintu užsienio kapitalu paremti kredito bumai, pernelyg optimistiniai lūkesčiai dėl ateities, Latvijoje ir Lietuvoje – neatsakinga biudžeto politika, paskatino turto rinkų kainų burbulus, didėjančią išorės skolą ir didėjantį ekonomikos pažeidžiamumą[2]. Viena vertus, būtų atpiginusi vietos gamintojų produkciją užsienio gamintojų atžvilgiu ir taip padėjusi atkurti konkurencingumą (nors ir neaišku, kiek stiprus būtų buvęs šis poveikis). Pavyzdžiui, jei prie argumento už valiutos kurso devalvaciją nurodoma, kad tai, ko gero, greitesnis būdas padidinti konkurencingumą, kartu turima omenyje, kad vidinė devalvacija yra lėtesnis būdas pasiekti šiam tikslui. Kad diskusija dėl valiutos kurso pasižymėjo didele asimetrija: Baltijos šalių viduje tik menka analitikų dalis palaikė devalvaciją, o už Baltijos regiono ribų valiutos devalvacijos šalininkų ir oponentų santykis buvo kur kas labiau subalansuotas, galbūt net linkstantis į jos šalininkų pusę. Grahamas Birdas ir Thomasas Willettas taip pat akcentuoja, kad „tiek ekonomistai, tiek politikos mokslininkai vis labiau pripažįsta, jog, siekdami geriau suprasti, kaip vyriausybės nusprendžia įgyvendinti ekonominę politiką, jie privalo atsižvelgti į politinės ekonomijos perspektyvą, kuri pabrėžia ekonominių ir politinių motyvų sąveiką“6
Sign-in/Register to view highlights & summary Sign-in/Register to access full text options 
Talk to us
Join us for a 30 min session where you can share your feedback and ask us any queries you have
Schedule a callDisclaimer: All third-party content on this website/platform is and will remain the property of their respective owners and is provided on "as is" basis without any warranties, express or implied. Use of third-party content does not indicate any affiliation, sponsorship with or endorsement by them. Any references to third-party content is to identify the corresponding services and shall be considered fair use under The CopyrightLaw.
