Abstract
Straipsnyje analizuojamas žmogaus teisių paradoksas, atskleistas Hannah’os Arendt, Jacques’o Rancière’o ir Giorgio Agambeno darbuose. Žmogaus teisių konceptas veikia kaip biopolitinis aparatas, įdiegiantis žmogaus kaip gyvos būtybės ir žmogaus kaip politinio subjekto perskyrą. Ši gyvūniškumo ir žmogiškumo perskyra, atrandama pačiame žmoguje, rezonuoja su žmogiškumo ir gyvūniškumo klausimu filosofijoje. Klasikinė filosofija – nuo Aristotelio iki Heideggerio imtinai – postuluoja žmogaus ir gyvūno skirtingumą, o Agambenas ir Derrida teigia, kad žmogaus gyvūniškumas ir gyvūno humanizavimas yra tik dvi tos pačios problemos pusės. Toks klausimo performulavimas leidžia pereiti prie Roberto Esposito filosofijos, kurioje teigiamas visų gyvų būtybių lygiavertiškumas bei pačios gyvybės imanentiškumas. Priešingai nei negatyvioji biopolitika, kuri siekė pajungti gyvybę normai ir įstatymui, Esposito nori sukurti teigiančiąją biopolitiką, kurioje norma laikoma imanentiška taisykle, leidžiančia gyvybei siekti maksimalios išraiškos. Nors atrodytų, jog tokia teorija turi mažai ką bendra su politiškumo konceptualizavimu, Esposito teigia, jog būtent ribos tarp zoē ir bios, tarp nuogos gyvybės ir politinės egzistencijos, panaikinimas ne tik nesumažina galimybių veikti politinėje plotmėje, bet, atvirkščiai, yra bet kokio bendro buvimo sąlyga.
Highlights
The essay analyses the paradox of human rights which is revealed in the works of Hannah Arendt
The notion of human rights is considered as a biopolitical apparatus
a political existence within the human itself. This division between animality and humanity in the human itself found in the concept of human rights resonates with the distinction
Summary
Straipsnyje analizuojamas žmogaus teisių paradoksas, atskleistas Hannah’os Arendt, Jac ques’o Rancière’o ir Giorgio Agambeno darbuose. Jog tokia teorija turi mažai ką bendra su politiškumo konceptualizavimu, Esposito teigia, jog būtent ribos tarp zoē ir bios, tarp nuogos gyvybės ir politinės egzistencijos, panaikinimas ne tik nesumažina galimybių veikti politinėje plotmėje, bet, atvirkščiai, yra bet kokio bendro buvimo sąlyga. Kuri pasirodo Hannah’os Arendt ir Giorgio Agambeno darbuose, atskleidžia skirtumą tarp žmogaus kaip gyvos būtybės ir žmogaus kaip politinio subjekto,. Jau pati ši perskyra rodo, jog žmogus yra būtybė, nuolat balansuojanti tarp zoē ir bios, arba tarp savo gyvūniškosios ir politinės egzistencijos. Pati ši perskyra atskleidžia, jog žmogaus sugyvūninimas ir gyvūno sužmoginimas gali būti vertinami kaip priklausantys tai pačiai biopolitinei strategijai. Esposito postuluojama asmens sampratos ir beasmeniškumo filosofijos skirtis, kuri išsprendžia biologinės ir politinės žmogaus egzistencijos priešpriešą ir atveria takios ontologijos galimybes
Sign-in/Register to view highlights & summary Sign-in/Register to access full text options 
Talk to us
Join us for a 30 min session where you can share your feedback and ask us any queries you have
Schedule a call
