Abstract
Viduramžių epistoliniai tekstai buvo rašomi pagal laiškų rašymo mokslo ir meno taisykles – ars dictaminis. Tai ilgaamžės retorikos tradicijos tąsa, pakoreguota konkrečios epochos visuomeninių, politinių, socialinių, kultūrinių realijų. Ars dictaminis pirmiausia pradėtas naudoti bažnyčios hierarchų bei pasaulietinių valdovų raštuose, vėliau perimtas ir naudotas Lietuvos Didžiosios Kunigaištystės valdovų kanceliarijoje rengiant dokumentus ir laiškus. Dažniausiai laiškas buvo suprantamas kaip klausyti skirtas tekstas, kaip retorinė kalba, pateikta raštu, taip pat kaip tinkamai sutvarkytas tekstas arba pokalbis, perduodamas gyvu balsu ir raštu. Straipsnyje, parengtame pranešimo Cultural Translation: Specific of the Transaltion of Medieval Latin Epistolary Text, skaityto tarptautinėje konferencijoje Rhetoric across Cultures (Tübingen, 2015 m. liepos 28–31 d.), pagrindu aptariama viduramžių valdovo laiškų specifika. Tyrimo šaltiniai – Lietuvos kunigaikščio Vytauto Didžiojo (apie 1350–1430) ir jo korespondentų laiškai, išleisti Antonio Prochaskos sudarytame rinkinyje Codex epistolaris Vitoldi Magni Ducis Lithuaniae 1376–1430 (Cracoviae, 1882). Į lietuvių kalbą yra išversti tik 4 lotyniški Vytauto laiškai, nors yra išlikę apie 450 jo laiškų skaičiuojant kartu su rašytais kitomis kalbomis. Nėra ir mokslinių darbų, kuriuose būtų analizuojamos lotyniškų šio valdovo laiškų vertimo į lietuvių kalbą ypatybės. Šis straipsnis skirtas daugiau iškelti problemas, nei jas galutinai išspręsti, nes tam reikia detalesnių ir platesnių tyrimų, skaitlingesnių vertimų. Straipsniu siekiama parodyti, kokio pobūdžio yra viduramžių epistoliniai tekstai, konkrečiai lotyniškoji Vytauto korespondencija, į ką reikia kreipti ypatingą dėmesį juos verčiant ir tiriant.Epistola regia (royal letters) – sudėtingas darinys. Vienas valdovo epistolikos tikslų – ne nešališkos informacijos pateikimas, bet politinis efektyvumas, kurio siekiama įvairiais būdais, joje realizuojama valdžios reprezentacija, egzistuojančių politinės komunikacijos taisyklių samprata, siekis kurti apie save teigiamą opiniją. Jai būdinga dalykinė argumentacija, emocinga retorika, bandymas manipuliuoti adresatu, jį įtikinti, užimti dominuojančią poziciją adresato atžvilgiu, ir kartu tam tikras stilistinis neutralumas. Valdovo laiškuose esama specifinio teksto ritmo (cursus), kuriuo buvo siekiama palengvinti skaitomo ar sakomo teksto supratimą ir pajautimą, labai atidžiai parenkant ir išdėstant žodžius, frazes, net žodžių skiemenų ilgumą sakinio ar frazės pradžioje ar pabaigoje. Čia svarbi kiekviena, iš pirmo žvilgsnio atrodanti nereikšminga detalė, pvz., vardų eiliškumas, žodžių, epitetų, kreipimosi frazių parinkimas, specifinis išdėstymas ir jų vartojimo dažnumas ir t. t. Tai yra tam tikri semantiniai ženklai, kurie kartais prarandami verčiant laišką į kitą kalbą.Įdomi ir svarbi tyrėjui, vertėjui yra ne vien naratyvinė laiškų dalis, kurią diktuodavo valdovas, bet ir kitos dalys, kurios unifikuotai išreiškia tam tikrą siuntėjo emocinę nuostatą adresato atžvilgiu, kurios gali nurodyti įtemptus ar draugiškus koresponduojančių santykius ir kt. Straipsnyje atkreipiamas dėmesys į pasveikinimų, kreipinių, epitetų ypatumus, taip pat į literatūrinių, stilistinių, lingvistinių priemonių – kontrasto, kartojimo, sinonimijos, viduramžinių emocijų raiškos formulių, teksto ritmo cursus, dažno jungtuko et kartojimo, taip pat epistolinių formulių svarbą viduramžių laiškuose ir jų kai kuriuos niuansus. Tyrinėjant per laiką nutolusius laiškus reikia išskirtinio tikslumo ir atidumo, kad sugebėtume „teisingai“ suprasti ne tik parašytas, bet ir paslėptas laiško prasmes.
Highlights
A letter is a specific type of communication or a message predetermined by geographic distance, and by distance in terms of time, information, expression and emotions, which all influence and act on creation, presentation and perception of a message
In the Middle Ages, letters became almost the principal object of the theory of rhetoric. They were composed accord ing with the precepts of the formal art of letter writing, known as ars dictaminis
A letter was perceived as a text for listening, as a rhetorical, fine and official speech presented in written form, but very often read aloud in public1
Summary
One or several epithets appropriate for the addressee’s state or rank were provided yet in the address On necessity, they may have added either a formula expressing the addresser’s emotional relation to the addressee, or an inscription about the importance and urgency of the message, or both: to our friend, to our beloved friend, to our special friend, to our highly beloved friend (amicis nostris; amici nostri dilecti; amico nostro carissimo; amico nobis sincere dilecto; venerabiles amici nostri; egregii et honorabiles amici nostri dilecti; unserm frunde; unserm liebin frunde; unserm besunderem frunde; unszerm besundern liben frunde). Vytautas’ letters contain formulas of rigid emotional expression used in European medieval epistolary, such as the heart motive, the call for God and certain other with mutual spite They exchange slander as the following example reveals: Philip, the King of Franks by God’s Grace, to the Procurator, the Satanic Saladin, whom he intended to coax into the trap. This contributes to the clarity and accuracy of the given phrases, and the read or spoken text becomes more colorful
Sign-in/Register to view highlights & summary Talk to us
Join us for a 30 min session where you can share your feedback and ask us any queries you have
Schedule a callDisclaimer: All third-party content on this website/platform is and will remain the property of their respective owners and is provided on "as is" basis without any warranties, express or implied. Use of third-party content does not indicate any affiliation, sponsorship with or endorsement by them. Any references to third-party content is to identify the corresponding services and shall be considered fair use under The CopyrightLaw.
