Abstract
Apie istorikos situaciją Lietuvoje XX a. pradžioje (iki 1918 m.), kaip ir bendriau apie to meto istoriografijos būklę, rašyta nedaug ir gana fragmentiškai. Iš esmės neturime nė vieno specialaus istoriografijos srities straipsnio, kuriame į minimą istoriografijos raidos laikotarpį būtų žvelgiama kaip į savarankiško tyrimo vertę turintį tyrinėjimo objektą. Šiuo straipsniu minimo laikotarpio procesai atskleidžiami kaip svarbiausi Lietuvos istoriografijos ir istorikos raidoje. Pasitelkus idėjų istorijos teikiamas galimybes, analizuojant programinius XX a. pradžios tekstus, recenzijas ir polemikas, programas, pamfleto žanro istoriografijos kritikai panaudojimą, formuluojama paradigminė istoriografijos kaitos situacijos samprata, kuriai nagrinėjamo laikotarpio besikeičiančios istorikos orientacijos istoriografijos raidos požiūriu darosi neapeinamos ir būdingos. 1904–1915 m., kaip savotiško manifestų laikotarpio, pažintinė vertė išryškėja, kai į Lietuvos istoriografijos ir istorikos raidą žvelgiama platesnėje periodizacinėje perspektyvoje, akcentuojant amžiaus pradžios istorijos institucionalizacijos ir konsolidacijos problemas kaip ypatingą ieškojimų ir intelektualinių manifestacijų prielaidą. Rinktinių laikotarpio tekstų analizė leidžia pagrįsčiau svarstyti apie nagrinėjamu laikotarpiu lietuviškojoje istoriografijoje ir istorikoje susiklosčiusį ir tam tikrus kelius tolesnei istorijos mokslo raidai Lietuvoje nutiesusį istoriografinių manifestų laikotarpį.
Highlights
This paper aims to show why the period of 1904–1915 is special for the development of Lithuanian historiography
Taking into account the historiographic sources, discussions and polemic as well as the quest for innovations in the science of history of that time, the approach based on the importance of the processes of the first decades of the 20th century in historiography is constructed: the processes dating to 1904–1915 were not a short and insignificant episode in Lithuanian historiography between the historiography of the national revival and the science of history of the inter-war period characterized by a more rapid pace of progress
The article shows that the afore-mentioned period is a peculiar period of historiographical manifestos, witnessing, at least in the theoretical dimension, the fundamental paradigmatic breakthrough, even as regards the whole 20th century Lithuanian historiography in general
Summary
Kad toks požiūris tikrai ne visuomet buvo būdingas, ypač kai kalbame bendresne prasme apie moderniosios istoriografijos raidą. Istoriografijos istorikai, iš tam tikros laiko perspektyvos stebėdami istorijos rašymo prielaidų plėtotės procesus, fiksuoja vieną ypatingą reiškinį: kad ir kaip savo tam tikrus tekstus jų parašymo metu būtų įvardiję patys istorikai, kartais kai kurie tų tekstų turi pakankamai manifesto žanro bruožų Joje yra suvaldomas ir kontroliuojamas heterogeniškas manifesto termino vartojimas, ir tuomet modernioji Prancūzijos istoriografija tikrai neatrodo kaip nuolatinė naujovių manifestacijų citadelė. Moderniojoje Prancūzijos istoriografijoje nuo 1876 iki 1997 m. Taigi šis atvejis galėtų rodyti, kad manifestų problematika gali būti svarstytina ir tokioje palyginti konservatyvioje intelektualinės veiklos srityje kaip istoriografija. Naujai pažvelgti į istorikos ir istoriografijos Lietuvoje raidą 1904–1915 m. suteikia šiam straipsniui aktualumo perspektyvą
Sign-in/Register to view highlights & summary Sign-in/Register to access full text options 
Free) 
Talk to us
Join us for a 30 min session where you can share your feedback and ask us any queries you have
Schedule a call
