History of Simonas Daukantas’s manuscript "History of the Lithuanian Lowlands"

Abstract

Simono Daukanto Istorijos žemaitiškos rankraštis (Istoryje Ƶemaytyszka – IƵ, rašytas Rygoje 1828–1834 m., saugomas Lietuvių literatūros ir tautosakos institute Vilniuje, per 1100 psl. in folio) buvo sukurtas dar prieš atsirandant bendrinei lietuvių kalbai. Nors tada nevienoda ortografija buvo būdinga daugeliui lietuviškų tekstų, vis dėlto Daukanto IƵ ortografijoje variantų gerokai gausiau nei didžiumoje kitų to meto tekstų. Daukantas vartojo septynis pagrindinius digrafus pažymėti savo žemaičių tarmės dvibalsiui [ẹi] (bendrinės kalbos ekvivalentas būtų [ie]): <ei, ęi, ie, iei, iey, ij, yi>. Kai kurių žodžių rašyba gana nuosekli per visą IƵ rankraštį (plg. <ei> žodžiuose deina, Deiwa), bet daugelyje kitų variantiškumas akivaizdus. <yi> žymėjimas suintensyvėjo maždaug rankraščio viduryje (lyipę, szyina), bet vėliau maždaug paskutinį ketvirtį buvo pakeistas <ij> (lijpę, szijnù). Paraleliai su šiais variantais buvo parašomi ir kiti (leipę, szeina). Tame pačiame rankraščio segmente galėjo būti rašomi ir keli paralelūs variantai (plg. żeima, żęima, zyima). Tačiau šaknys su pradine raide <k> buvo žymimos pagal skirtingą nuostatą; antrojoje IƵ pusėje Daukantas stabilizavo jų rašybą <kiey> (kieykweiname, kieyste). Tam tikra prasme Daukantas buvo atviras kultūrinėms įtakoms, nors niekada aklai nesekė kitomis ortografijos sistemomis. Jis vartojo tradicinį digrafą <yi>, kuris buvo populiarus Lietuvoje dar praėjusiame XVIII a., įdiegė inovatyvų digrafą <ij>, taikydamasis prie lenkų rašybos mados – plintančios <j> raidės dvibalsiuose, taip pat susikūrė <ęi>, nes <ę> buvo ėmęs žymėti ne nosinį balsį, o savo tarmės siaurąjį [ẹ] – tokį ženklinimą turbūt pasirinkęs dėl netikslaus Rytų Prūsijos lietuviškų raštų <ę> rašybos interpretavimo. Esama pavyzdžių, kurių variantiškumo negalima paaiškinti jokiais fonetiniais skirtumais, tiktai vienų raidžių grafikos derinimu prie kitų – raidžių harmonija. Pavyzdžiui, antrojoje rankraščio pusėje Daukantas aiškiai derino raides su ilgomis iškeltinėmis ir nuleistinėmis prie ilgųjų digrafų <yi, ij> nuleistinių (lyipas ir Lijpas; pyitus ir pijtine; tyik ir tijk). Paraleliai jis iš dalies vengė šių digrafų <yi, ij> po dviejų ir daugiau priebalsių šaknies pradžios pozicijoje, rinkosi variantus be nuleistinių <ei, ęi> (pagreiiusis, kwęiste, pleina, snęiga). Didžiulė įvairovė gali būti aiškinama įvairių įtakų konkurencija arba sąmoningomis ar nesąmoningomis pastangomis harmonizuoti raidžių formas. Stojęs į ortografijos transformavimo kelią savo senąją rašybą Daukantas apsigriovė, bet dar nesustatė naujos. Pačiam Daukantui įvairuojanti ortografija galėjo visai neatrodyti prastas dalykas. Varijavimo modelių analizė leidžia mėginti sieti konkrečius rankraščio segmentus su Daukanto gyvenimo įvykiais. Pavyzdžiui, labai tikėtina atrodo hipotezė, kad modifikuoti kai kuriuos ortografijos bruožus Daukantą bus įkalbėjęs grafas Jurgis Plateris, apsilankęs Rygoje 1833 m. pirmojoje pusėje, nes paskutiniame rankraščio ketvirtyje esama Daukanto permainų, kurios ryškiai dera su to meto Platerio ortografijos idėjomis.