Abstract
[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]
 Straipsnyje pateikiama savita herakleitiškojo Logo kaip mąstančio kalbėjimo interpretacija. Iš pradžių aptariamos antikinio filosofavimo bendrosios ontologinės ir gnoseologinės prielaidos. Bene svarbiausia šio filosofavimo nuostata yra laikoma mąstymo subjekto ir objekto perskyros reliatyvumas. Todėl į efesiečio aforizmus straipsnyje žiūrima kaip fenomenologines įžvalgas. Laikantis tokio požiūrio, mėginama eksplikuoti efesiečio pagrindinio aforizmo (DK22 B1) turinį. Šio aforizmo prasmė pamažu atskleidžiama pasitelkiant kitus Herakleito aforizmus. Kadangi pavieniai aforizmai ir jų grupės atveria skirtingus herakleitiškojo filosofavimo aspektus, tai tie aspektai straipsnyje nuosekliai ir aptariami. Tariant, kad antikinis filosofavimas yra teorinio mąstymo pastanga asimiliuoti tuometinį dalykinį mąstymą, parodoma, kaip teorinio mąstymo logiškumo, t. y. to paties, matas lemia trinarę tikrovės sampratą bei inspiruoja mąstančiajam egzistencinio tikrumo problemą. Kadangi filosofuojantysis aptinka save lakioje būdravimo plotmėje, o tikrumo gali tikėtis vien tą matą tenkinančio Logo sande, tai jis susiduria su šio sando temizavimo problema. Sapną, būdravimą ir Logą Herakleitas traktuoja kaip nebendramatiškus tikrovės sandus, todėl iškyla klausimas, kaip juos temizuoti viena ir ta pačia kalba. Šią problemą papildomai komplikuoja ta aplinkybė, kad, teikdamas prioritetą mąstymo dalykui, Herakleitas yra priverstas pernelyg sureikšminti kalbos etimologiškumą. Straipsnyje parodoma, kad anksčiau minėtą problemą Herakleitas įveikia eksploatuodamas ontologizuotai traktuojamos kalbos, taigi tiesiog pačios tikrovės totalų metaforiškumą. Straipsnis užbaigiamas išvadomis apie filosofuojančiojo misiją ir egzistencinius įpareigojimus, kuriuos žmogui primeta hierarchizuotai traktuojama trinarė tikrovės samprata.
Highlights
The article presents a specific interpretation of the Heraclitean Logos
Tačiau argi gali ties dalyku susitelkęs ir save pražiūrintis, t. y. savęs kaip cogito neidentifikavęs, antikinio mąstymo subjektas atlikti totalios refleksijos aktą, taigi ir visiškai atsiriboti nuo išgyvenimo intencijomis dygsniuoto objektyvuojančio požiūrio į pasaulį? Argi ne tokį siekį numano platoniškoji filosofavimo kaip pasiruošimo mirčiai idėja, pagrečiui atskleidžianti tokio siekio realizavimo antikiniame mąstyme neįmanomumą? O jei negali, tai kaip jis turėtų žvelgti į tą naują mąstymo dėmenį, kuris randasi pamažu teoriškai artikuliuojant dalykinį mąstymą? Gal irgi kaip į tikrovę, t. y. kaip į netikėtai atsivėrusį papildomą tikrovės matmenį? Natūraliai kylant klausimui apie susidvejinusios tikrovės aspektų santykį, kuriam iš pradėjusios dvejintis tikrovės dėmenų teiktų pirmenybę į anonimiškos savižinos kelią įžengęs filosofuojantysis? Argi jis nelaikytų pamatiniu to mąstymo dėmens, kuris tenkina jam atraminio teorinio mąstymo to paties matą?
Juk savyje archimediškosios cogito atramos dar neįgijęs žmogus yra dar visiškai pamatuotas dalyku ir jo būdu, tad, būdravime mirties pažadintas ir Logą aptikęs, tiesiog privalo siekti, kad jame išsipildytų tikrovę vainikuojančiame Loge tarpstanti prasmė
Summary
The article presents a specific interpretation of the Heraclitean Logos. Initially, general ontological and gnoseological assumptions of early Greek philosophy are discussed. O jei negali, tai kaip jis turėtų žvelgti į tą naują mąstymo dėmenį, kuris randasi pamažu teoriškai artikuliuojant dalykinį mąstymą? Ši ištara ne tik liudija, kad antikos filosofija yra susitelkusi ties dalyku, tačiau, regis, papildomai perša mintį, kad jei numanomas filosofavimo subjektas ir patektų į reflektuojančio filosofavimo stebėjimo lauką, tai jis turėtų būti rekonstruojamas vien pagal dalyką.
Sign-in/Register to view highlights & summary Sign-in/Register to access full text options 
Free) 
Talk to us
Join us for a 30 min session where you can share your feedback and ask us any queries you have
Schedule a call
