Abstract
Straipsnyje nagrinėjama gotų kalbos būdvardžių bevardės giminės vienaskaitos vardininko ir galininko formų morfologinė kaita – trumpesniosios grynojo kamieno formos ir įvardinės galūnės -ata pakaitinė vartosena – ir siekiama nustatyti kaitos priežastis bei įvertinti jos reikšmę diachroniniu požiūriu. Nagrinėjami gotų Naujojo Testamento duomenys liudija, kad įvardinė galūnė būdinga ne vien būdvardžiams, bet ir kitiems modifikatorių tipams, ir galūnės vartosenos neveikia sintaksinė aplinka. Vadinasi, pakaitinės formos nelaikytinos sintaksiškai determinuotais alomorfais. Argumentuojama, kad paliudyta formų kaita leidžia rekonstruoti germanų kalbų stipriosios būdvardžių linksniuotės raidą, o būdvardžiai įgijo savo įvardines galūnes ne tiesiogiai iš rodomojo įvardžio paradigmos, bet per tarpinę grandį – kitus modifikatorius. Morfologinė formų kaita ir netolygaus įvardinės galūnės vartojimo paliudijimas rodo, kad -ata yra žymėta reliktinė forma, liudijanti apie įvairius modifikatorių vartojimo ypatumus germanų prokalbėje.
Highlights
This article examines the evidence of morphological variation in the inflection of neuter nominative and accusative singular adjectives as well as other modifiers in Gothic in an effort to test the traditional hypothesis on the principles that underlie the variation and examine the diachronic implications of the use of -ata forms
It is shown that -ata forms are found in attributive, substantivised and predicative contexts across the modifier lexicon and prevail in attributive as well as substantivised use
From a diachronic point view, the fact that the bulk of -ata forms are more systematically attested in the quantifier alls ‘all’ and possessive pronouns is indicative of the strong inflection being more primary to pronouns
Summary
Kaip ir daugelyje indoeuropiečių kalbų, germanų kalbose skiriamos keturios atviros žodžių (leksinės) klasės: daiktavardžiai, veiksmažodžiai, prieveiksmiai ir būdvardžiai. Germanų kalbų būdvardžiai kaitomi gimine, skaičiumi ir linksniu, tačiau kitaip nei daugelyje indoeuropiečių kalbų, germanų kalbose būdvardžiai kaitomi ir pagal apibrėžtumo požymius. Kaip ir daugelio kitų germanų kalbų, tipinis gotų kalbos būdvardis kaitomas dvejopai:[1]. Nors abiejuose pavyzdžiuose iliustruojami atributiniai būdvardžiai, pavyzdyje (1) stiprusis būdvardis eina savarankišku pažyminiu, o pavyzdyje (2) silpnasis būdvardis eina po rodomojo įvardžio, su kuriuo jis derinamas gimine, skaičiumi, linksniu ir sudaro derinamą porą. Šie apibrėžtumo skirtumai realizuojami fleksinių formų opozicija, o vienokią ar kitokią būdvardžio formą lemia sintaksinis kontekstas (rodomojo įvardžio vartojimas ar nevartojimas derinamoje poroje). Šie apibendrinimai glaudžiai susiję su tokiais probleminiais dvigubos germanų būdvardžių linksniuotės kilmės klausimais kaip stipriosios ir silpnosios linksniuočių kilmė, apibrėžtumo opozicijos prigimtis ir rodomojo įvardžio vartojimas su silpnaisiais būdvardžiais. Siekiant atsakyti į stipriosios būdvardžių linksniuotės kilmės klausimą, šiame straipsnyje nagrinėjamas gotų kalbos stipriųjų būdvardžių bevardės giminės vienaskaitos vardininko ir galininko linksnių morfologinis variantiškumas (t. y. pakaitinė daiktavardinių ir įvardinių formų vartosena)
Sign-in/Register to view highlights & summary Sign-in/Register to access full text options 
Talk to us
Join us for a 30 min session where you can share your feedback and ask us any queries you have
Schedule a callDisclaimer: All third-party content on this website/platform is and will remain the property of their respective owners and is provided on "as is" basis without any warranties, express or implied. Use of third-party content does not indicate any affiliation, sponsorship with or endorsement by them. Any references to third-party content is to identify the corresponding services and shall be considered fair use under The CopyrightLaw.
